by Rūta Knizikevičiūtė,
BLB keliotojų klubo pasivaikščiojimo gidė
Praęjusį sekmadienį įvyko antrasis keliautojų klubo pasivaikščiojimas ranka nuo Briuselio pasiekiamoje Hulpėje (La Hulpe). Atrodo, arčiau atvažiuoti buvo sunkiau, nes tokio gausaus būrio kaip į Damme nesulaukėme. Na, bet mažame būrelyje buvo jaukiau! Juo labiau, kad rudens saulutė ir šįsyk mums nepagailėjo savo šypsenos…
Pasivaikščiojimą pradėjome netikėtai po poros šaltesnių naktų geltonų lapų kilimu pasidengusiu Foret de Soignes mišku. Senbuviai šį mišką gerai pažįsta, bet manau, kad porai Belgijos „naujokių“ padarė įspūdį išlakūs skroblai, sutiktos ilgos raitelių voros ir gausybė kartais net dviem lazdomis „apsiginklavusių“ vaikštinėtojų. Nuėjus gerą kilometrą sulaukėme vėluojančiųjų skambučio. Vienu balsu draugiškai nutarėme grįžti jų pasitikt. Ką gi, dabar mūsų jau dešimt ir tikrai smagiau!
Už poros kilometrų per vartus įžengėme … į tokį pat mišką, tačiau jau Solvay parku vadinamą teritoriją. 1822 metais Nyderlandų karaliaus Viljamas ją padovanojo bankui „Société Générale” už nuopelnus nacionalinės pramonės vystymui. Bankas netruko dovanos parduoti, o pirmasis teritorijos savininkas tūlas markizas Beghune čia pasistatė impozantišką pilį, kurią 1893 metais savo vasaros rezidencijai įsigijo chemijos pramonės magnatas, baltojo aukso – sodos karalius Ernestas Solvay. Jis pilies vidaus atnaujinimo ir aplinkos tvarkymo darbus pavedė žymiajam architektui Viktorui Hortai… Tačiau dabartinį prestižinį vaizdą pilies parkui suteikė nuo mažens jį įsimylėjęs E.Solvay anūkas Ernest-John Solvay. 1968 metais savo gyvenimo aistros rezultatą jis dovanojo valstybei. Ratas apsisuko…
Mums beeinant tolyn, miško medžius pradėjo keisti mažiau įprasti, retkarčiais atsiverdavo plačios erdvės, dailiai suformuotos pievos su spalvingomis augalų grupėmis. Praėję taku palei nendrėmis apaugusį tvenkinį su iš aukštybių nuo Belvederio besileidžiančiais akmeniniais laiptais, jau plačiais milžinų sekvojų ir kitų egzotiškų medžių apsuptais parko takais pasiekėme pilį. Nuotrauka jos fone! Pasidžiaugę vijokliais apaugusiais pilies bokštais, dailiu skulptūrų sodeliu, išpuoselėta gyvatvorės siena, be tako, išsklidę po žalią ir taip pavargusioms kojoms draugišką pievą, nusileidome link tvenkinio, už kurios jau bolavo ferma – mūsų pasivaikščiojimo galutinis taškas. Suksime į ją ar eisime pažiūrėti į pilį iš kitos perspektyvos? Neįtikėtinai žvalus „Einame!“ Taigi, tęsiame – palei tvenkinį, per mišką, vėl lipame į kalną, kol pasiekiame ilgą proskyną. Prieš akis atsiveria vaizdas su didžiuliu obelisku vienoje pusėje ir jau gerokai nutolusia pilimi– kitoje. Tada jau kita tvenkinio puse patraukiame fermos kavinės link. Pelnytam poilsiui, maloniam pokalbiui, alaus bokalui, kavos puodeliui!
Išvyką užbaigėme apsilankymu pilies fermoje įsikūrusiame belgų menininko Folono fondo muziejuje. Šioje stebinančioje, užburiančioje, labai originaliai ir gyvai – su muzika, filmais, optiniais efektais pateiktoje ekspozicijoje pamatėme apie 500 Folono kūrinių – akvarelių, graviūrų, skelbimų, skulptūrų. Manau, kad ekspozicija puikiai papildė mūsų pažintį su poetiška ją supančia aplinka.
Nuotraukas iš kelionės žiūrėkite čia: http://www.belglietuviai.eu/lt/galerija/?type_0=gallery&album_gallery_id_0=83
