by Orams vėstant, vakarams ilgėjant, kai medžiai nusidažo įvairiausiomis spalvomis, gamta rimsta ir lietaus lašų garsais kviečia sugrįžti namo, jaukiam pokalbiui susėdame su Indre Butautyte, Briuselyje gyvenančia jau 13 metų, o Belgijos lietuvių bendruomenei pažįstama kaip viena iš Joninių švenčių, Vėlinių – Ilgių vakarų bei kitų renginių organizatorių bei vedėjų, folkloro kolektyvo „Rasodas“ narių ir šiaip žmogumi, mėgstančiu pažvelgti giliau, atrasti tikrąją dalykų prasmę ir esmę, vertinančiu tai, kas nepraeina.
Indre, ar galėtum trumpai papasakoti, kokie keliai Tave atvedė į Belgiją?
Kaip ir daugeliui – atvedė darbo pasiūlymas. Išlaikiau EPSO asistentų konkursą ir įšokau į „paskutinį (darbo ES Taryboje – aut. past.) traukinį“, kai dar atrinkinėjo pagal valstybių narių kvotas. Pradėjau nuo techninio darbo su vertimais raštu, o dabar dirbu ES Tarybos generalinio sekretoriato stažuočių skyriuje.
Ką tau reiškia būti lietuve Belgijoje ar užsienyje? Ar norisi išsaugoti savo lietuviškumą?
Aš nesutinku su sąvoka „išsaugoti“. Aš nieko nesaugau, aš esu lietuvė. O buvimas užsienyje man sustiprino identiteto suvokimą. Bendrame kontekste labiau suvokiu save. Ir mane tai džiugina. Folkloro dainas dainuoti taip pat pradėjau užsienyje, besimokydama JAV. Buvimas svetur labiau sustiprino mano lietuviškumo jausmą: man būti lietuve tarp kitų tautų atstovų reiškia būti lygiaverčiu žmogumi, su savo kultūra, tauta, atstovauti savo šaliai tarp kitų, kurie yra tokie pat unikalūs ir turi savo saviraišką, patirtį, savo istoriją, savo kultūrą. Jaučiuosi sava.
Nelabai mėgstu frazės „aš – pasaulio pilietis“: visą pasaulį tik paviršium gali perbėgti. Galėčiau sakyti, kad ir aš esu pasaulio pilietė, nes nemažai esu keliavusi, ar kai kur net ilgiau gyvenusi. Bet aš labai jaučiu savo šaknis, o tai mane ramiai nuleidžia ant žemės. Stoviu daug tvirčiau, žinodama, kur mano namai. Matau save tarp kitų, nei geresnę, nei blogesnę. Galiu save lyginti su kitais ir tai taip pat mane stiprina. Kuo labiau jaučiu savo kultūros ar kitokį unikalumą, tuo man smagiau. Kažkam, galbūt, esu įdomesnė.
Dažnai žmonės yra labai kritiški savo tautos atžvilgiu, nori išvažiuoti iš savo šalies. Nė vienos šalies atstovo nesu sutikusi, kuris sakytų, kad „pas mus viskas tobula“. O mano lietuvybės patirtis užsienyje tokia, kad man visai nesinori kritikuoti, kaip Lietuva tvarkosi. Nes matosi, kad žmonės stengiasi, ar tai būtų valdžia, ar piliečių iniciatyvos. Jie stengiasi taip, kaip gali, kaip suvokia, nustebina kūrybiškumas konvertuojant pasaulines tendencijas į savo kontekstą. Juk yra daugybė sąžiningų žmonių, kurie bando daryti geriausią, ką gali.
Tęsiant apie tapatybę, kartais mes patys save matome vienaip, o aplinkiniai mus – visai kitaip. Jei paprašyčiau prisistatyti Tavęs nepažįstantiems, kokie būtų trys Tau svarbiausi Tavo savasties dėmenys? Galbūt „lietuvė“, „mokytoja“, ar pan.?
Atsakymas į šį klausimą man labiau dėliojasi būdvardžiais… Sakyčiau, kad esu laisva. Ir man ta vidinė laisvė yra svarbi. Žinoma, turiu baimių, bet jaučiuosi ir esu laisva. Esu smalsi… Gal dar – jei kas nors bandytų uždrausti ar netoleruotų mano kilmės (lietuviškų ir šeimos šaknų), man būtų labai sunku. Man svarbu mano tautos istorija, tradicijos. Ir ne vien išoriškai, bet iš vidaus, svarbu suvokti, išjausti. Ir daryti tai su meile, suvokiant, ką darai. Taip pat man labai svarbu mano pačios šaknys, mano šeimos istorija: pokario nepritekliai, tremtis, vertybiniai šeimos narių pasirinkimai… Šeimos istorijos pažinimas mane įkvepia ir stiprina.
Ar kalbi apie laisvę prieš save – galvoti, elgtis pagal tai, kaip man atrodo čia ir dabar, – ar prieš kitus, kai apskritai tai, ką pagalvos kiti, ne tiek svarbu?
Laisvė man reiškia tai, kad aš renkuosi nebijoti. Man tai siejasi ir su dvasingumu, manau, kad Dieve baimės nėra. Kalbėdama apie baimę, neturiu galvoje baimės ne taip pasielgti. Man daugiau tai yra laisvė ieškoti, būti atvirai, gal ir klysti, bet vis dėlto eiti pirmyn.
Sykį „Rasodo“ merginos Tave pavadino „mistike“. Pamaniau, kad Tau tas epitetas labai tinka, nes savyje slepia daug laikui nepavaldžių, nepraeinančių dalykų. Mistikas – tai žmogus, kuriam svarbu gilesnės prasmės, nepamatuojami dalykai, ir kuris jų ieško. Ar Tau pačiai toks apibūdinimas savas?
Tas žodis, tiesą sakant, man šiek tiek nejaukus. Man atrodo, kad šiais laikais tai, kas nepamatuojama, moksliškai neįrodoma, nėra vertinama, yra nurašoma. Tad būti pavadinta „mistike“ štai tokia prasme nenorėčiau. Lyg būtum nurašyta keistų žmonių kategorijai. 😊 Bet aname pokalbyje tas žodis nuskambėjo gerąja prasme, kaip artimų draugių meilės ženklas.
Save su šiuo žodžiu gal susiečiau per gamtą: mano abu tėvai be galo myli gamtą ir man perėjo šis pajautimas. Man kyla stiprūs jausmai, pamačius ne vietoj nulaužtą augalą ar medį apkapotomis šaknimis, įsodintą į gatvės vazoną – atrodo, taip ir jaučiu, kaip jis kenčia… Pastebiu nykstančius medžius ar pievą, kurioje užsisėjusi kultūrinė žolė išnaikinusi bioįvairovę. Girdžiu, ar lauke gieda daug paukščių, ar ne…
O kiek Tau pačiai yra vertinga ir svarbu tai, kas nėra akivaizdu?
Labai. Man atrodo, kad gyvenimo esmė yra tarp eilučių. Tai, kas parašyta, gali būti perrašyta, parašyta su klaidom, bet esmė (intencija) yra tarp eilučių. Ją kartais sunku įvardyti, gali tik nujausti. Nežinau, kodėl, bet man tai, kas yra tarp eilučių, visada kalba, tarsi susijungia taškai. Galbūt čia, Briuselyje, yra kitoks žmonių psichologinis ar išsilavinimo profilis, tad kartais kas nors nusistebi: „Oho, kokią tu čia įžvalgą padarei…“ Mane iš pradžių tai net trikdė. Vienuose kursuose po mano komentaro kolega paklausė: „Ką tu baigus?“ Mano pirmas diplomas buvo teologijos studijos JAV, po to – anglų literatūra VDU. Buvau pirmųjų VDU laidų absolventė, kur mokėmės viską plačiai: etnokultūrą, graikų mitologiją, antropologiją, įvadus į įvairius menus, filosofiją, psichologiją… Tik po to baigiau „praktiškus“ vertimo mokslus. Manau, kad tokios studijos išmokė „sujungti taškus“ tarp disciplinų. Tokiu būdu, pavyzdžiui, G. Beresnevičiaus lietuvių religijotyra man siejasi su katalikų teologijos mokymais ar J. Campbell’o senųjų pasaulio mitų analize.
Aš visus tradicinius dalykus – tradicijas, mitologiją, folklorą, pagaliau religiją, tikėjimo papročius, įpročius – išgyvenu taip: per visą savo istoriją žmonės ieškojo gyvenimo principų, kurie padėtų jiems gyventi ir sudėliotų kažkokią gyvenimo/pasaulio struktūrą. Juos atskleisdami, po truputį dėliojo į folklorą, tradicijas, tikėjimą, rašytas ar nerašytas taisykles. Visur pasaulyje. Folklorinėje pasakoje, mite, religiniame pasakojime, litanijoje, ritualuose – aš intuityviai bandau suprasti, ką žmonės per tai atrado ir ką per tai norėjo palikti ateičiai. Kartais man kažkas atsiskleidžia. Ką bepaimtum – folklorą, mitologiją, tikėjimą, – esmė susiveda į vieną ir lieka ta pati, net ir simboliai dažnai tokie patys – pvz. gyvybės medis, kalnas, vanduo… Man tai kalba. Nemažai skaitau šiomis temomis.
Gal susijungia todėl, kad Tu turi dvi ryškias puses: esi racionali, organizuota, o kartu gili ir dvasinga…
Iš kurios pusės pažiūrėsi. Kažkas mane yra pavadinęs „debesėliu“, skraidančiu kažkur savo mintyse. 😊 Tačiau man labai svarbus vienas dalykas: turiu apčiuopti kažkokią logiką, esmę. Pvz., [per Jonines] kokia prasmė įeiti į šventę per vartus? Arba kokia yra Paparčio žiedo prasmė? Ne ta, šiais laikais suvulgarinta, bet išminties ieškojimo prasmė. Apie tai kalba pasakos. Man atrodo, kad ritualo, praktikos, maldos žodžių neverta aklai praktikuoti vien dėl to, kad tokia yra tradicija. O atradus gilesnę prasmę, atsiveria klodai.
Kaip Tau atrodo, ar reikia ieškoti pusiausvyros tarp materialaus pasaulio, greito gyvenimo tempo, ir noro pažvelgti giliau, prasmės poreikio. Kaip tokią pusiausvyrą atrasti? Galbūt esi aptikusi receptą, kuriuo galėtum pasidalinti?
Pusiausvyros ieškoti būtina, nes kitaip „nuneš stogą“. 😊
Man vienas iš „receptų“ yra Rėdos ratas. Jis rodo, kad gyvenime yra laikotarpiai, yra ciklai, yra pradžia ir pabaiga. Ir kiekvienas etapas turi savo užduotis, kurias reikia atlikti (Kaip sako Biblija: „Viskam yra […] tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.” Koheleto knyga, 3 skyrius).
Kiekviename Rėdos rato taške vyksta virsmas. Manau, žmogui svarbu suvokti, kuriame gyvenimo etape jis yra, ko iš jo tuo metu reikalauja gyvenimas, įvairiomis prasmėmis. Pavyzdžiui karjeros prasme: ar tu dar tik pradedi, mokaisi, ar jau atiduodi vaisius ir nori žvelgti pabaigos, atsitraukimo link.
Metų laikas – ar tai pavasaris, kai pilni jėgų planuojam keliones ir vasaros atostogas su šeima ir draugais, ar tamsėjantis ruduo, kuris savaime kviečia susisukti po šilta skara su puodeliu arbatos ir sugrįžti į save.
Galų gale biologinis laikrodis. Žinoma, dabar gajus jaunystės kultas, ir tiesa, kad nereikia susenti. Jei tik turi jėgų, pirmyn. Bet mes ne amžini. Tai priimant su pagarba sau, savo žmogiškumui, galbūt būtų mažiau krizių. Manau, kad turėtume kitokį santykį su vaikais ir su senstančiais tėvais.
Krikščionybėje taip pat atsispindi Rėdos ratas: per Kalėdas gimė, augo, mokė, mirė, prisikėlė. Pagal tuos taškus švenčiamos ir šventės. Svarbu matyti ir gyvenimo ciklo etapus, kuriuos visi privalome patirti, ir įvertinti, kokiame etape esu, žvelgiant iš perspektyvos.
Tad sakyčiau, gerai kartais savęs paklausti „Kur aš esu ir ko iš manęs reikalauja šis gyvenimo etapas?“ Net jei tai – labai sunkus laikotarpis.
Baigiant pokalbį, kuo dar norėtum pasidalinti su Belgijos lietuviais ir ne tik, ką padovanoti, pakviesti, paraginti?
Junkitės dainuoti su „Rasodu“ – vieni, kas prisijungė, liudija, kad atrado save, kiti – kad pamatė lietuvių folklorą visai kitokį, negu buvo mokomi mokykloje (cituojant vieną muzikos kandusią asmenybę, „folkloras buvo reabilituotas“).
Ačiū už pokalbį, Indre. Teatneša šis, „tamsusis“ metų laikas dar daug jaukių pokalbių ir naujų įdomių įžvalgų!
Už pagrindinę nuotrauką ačiū Gretai Pikutienei. Kitos nuotraukos – iš asmeninio Indrės archyvo.
