by Šis interviu – tai viena iš šių metų BLB metinio leidinio „Kaleidoskopas” publikacijų, išspausdinta rubrikoje „Naujas veidas”.
Karolina Štelmokaitė
Kęstutis Smilgevičius – vis dar naujas veidas Belgijos lietuvių bendruomenėje. 38 metų Vilniaus arkivyskupijos kunigas Belgijos lietuvių katalikų sielovada rūpinasi tik nuo praėjusiųjų metų. Su kun. Kęstučiu „Kaleidoskopas“ kalbėjosi Briuselio Prisikėlimo koplyčioje prieš Advento mišias, dėl kurių jis vos parai atskrido iš Romos, kur Popiežiskame Grigaliaus universitete studijuoja bažnyčios istoriją.
-Šioje koplyčioje jau tris kartus laikėte šventas mišias, štai už kelių minučių bus ketvirtasis Jūsų susitikimas su Belgijos lietuviais. Ar jau užteko laiko pajausti, kokie žmonės sudaro šią bendruomenę?
– Negalėčiau pasakyti, kad jau gerai pažįstu Belgijos lietuvius. Taip, deja, išeina, kad su dauguma žmonių, atėjusių į mišias, tiesiog prasilenkiame, nes prieš mišias dažniausiai klausausi išpažinčių, po jų vėl kas nori pašnekėt… Bet jau pastebėjau, kad čia yra aktyvių žmonių, kurie dalyvauja bendruomenės veikloje, kažką judina, organizuoja. Ir visiškai nesvarbu, ar tai keliautojų klubas, liberalų kuopelės susitikimai ar koncertai. Jie daro kažką kitiems, o tai reiškia šiek tiek savęs atidavimo, šiek tiek to, ką ir Kristus mums rodo savo pavyzdžiu, savo tarnavimu kitiems. Tai pat pastebėjau, kad bendruomenės daugumą sudaro jauni, išsilavinę žmonės, savo srities profesionalai, daugiausiai, aišku, dirbantys ES institucijose. Beje, mane labai nustebino ir nudžiugino tai, kad čia tiek daug jaunų šeimų su vaikais!.. Taigi, jauni, profesionalūs ir energingi žmonės yra didelė Briuselio specifika, jeigu lyginčiau su kitomis Europos sostinių lietuvių bendruomenėmis, kuriose yra tekę lankytis.
– Jeigu jau pradėjome lyginti, tai Belgija, lyginant su Lietuva, yra kur kas liberalesnė šalis. Turiu omenyje homoseksualių porų teises, eutanazijos legalumą ir t.t. Koks Jūsų, kaip bažnyčios tarno, požiūris į tai?
– Be abejo, visuomenė čia liberalesnė. Tačiau liberalumas nėra lygus blogiui. Viena vertus, Bažnyčia savo mokyme aiškiai nurodo i blogio dimensiją, į žmogaus silpnumą ir galimybę suklupti. Kita vertus, Bažnyčia tikrai neatstumia nei vieno žmogaus, nesvarbu, kas jis yra ar ką mano, sakysim, kontracepcijos klausimu. Su visais galima ir reikia šnekėtis.
Na, o kalbant apie Belgiją, ne tik visuomenė čia yra liberali. Su liberalizmo iššūkiu XIX a. čia susidūrė ir katalikų bažnyčia. Ir labai moderniai į jį reagavo – atsisakydama privilegijų, bet reikalaudama konstitucinių teisių ne tik sau, bet ir kitoms konfesijoms. Tos teisės, jei neklystu, jau nuo 1847 m. yra užtikrintos Konstitucijos, o tai yra tikras precedentas pasauliniu mastu. Tiesa, šiais metais kilęs pedofilijos skandalas padarė milžinišką žalą Belgijos bažnyčiai. Štai JAV po skandalo atsirado tėvų, kurie jau pradeda prieštarauti, kad dvasininkas suteiktų jų vaikui palaiminimą – neva, „tu neliesk“…Europoje to nėra. Bet šitie skaudūs dalykai yra visuomenės, ne tik katalikų bažnyčios problema. Tiesiog kažkas labai svarbaus buvo pražiūrėta.
– Gerai išmanote Belgijos katalikų bažnyčios ypatumus. O ar teko susipažinti ir su pačia šalimi? Gal turite mėgstamą vietą Belgijoje?
– Esu apsigynęs bažnyčios istorijos ir meno bakalaureato laipsnį ir mane labai domina Belgijos sakralinė architektūra ir menas, jo vaidmuo istorijoje, ir ypatingai flamandų tapyba. Tačiau pačios Belgijos esu matęs labai mažai ir sunku būtų įvardinti mėgstamą vietą. Pats Briuselis man yra kažkokia enigma. Esu labai daug gyvenime keliavęs, bet įkomponuoti Briuselį į bendrą paveikslą galvoje dar nepavyksta, reikia jo dar daugiau „pakaštavoti“.
– Katalikų bažnyčia nėra suskirstyta tautiniu pagrindu – ji visuotinė. Ar verta vis dėlto išlaikyti tą tikėjimo tautiškumą? Galbūt patartumėte savo tautiečiams integruotis į vietines bažnyčias, idant nereikėtų ilgesingai laukti tų retų kartų, kada čia, Briuselyje, galima pasimelsti lietuviškai?
– Aš jau esu susidūręs su šiuo klausimu: „Mes einame į angliškas, prancūziškas mišias, o ko mums dar eiti į tas lietuviškas?“ Negaliu į tą klausimą atsakyti – čia kiekvieno asmeninis pasirinkimas, integruotis ar laukti tų retų mišių. Esu ne kartą sakęs, kad jeigu reikėtų dažnesnių šventų mišių, Dievo žodžio ir sakramentų, galiu atvažiuoti ir daug dažniau, netgi kartą per mėnesį. Dalis šeimų tikrai jau to norėtų, nors kiti sako, kad galbūt žmonėms bus neįprasta vietoj dviejų mišių per metus ateiti į bažnyčią kas mėnesį.
– Gyvenant Belgijoje, nesunku pastebėti Europoje pagreitį įgaunančią islamo plėtrą. Turiu omenyje ne tik islamą išpažįstančių emigrantų gausėjimą, bet ir pačių vakariečių vis skaitlingesnį atsivertimą į islamą. Kokios šio reiškinio priežastys? Galbūt islamas turi kažką tokio, kas labai tinka XXI amžiaus žmogui?
– Kai pasižiūri Briuselio planą ir jame matai, kiek yra krikščioniškų šventyklų ir kiek yra islamo mečečių, darosi tikrai įdomu. Panašią tendenciją, beje, galima pamatyti ir Paryžiuje. Aš nemanau, kad islamas turėtų kažką specifinio šiam amžiui. Ir nemanau, kad yra viena priežastis, kodėl žmonės konvertuojasi į islamo tikėjimą. Tai atsitinka ir dėl santuokos, kuomet, dažniausiai, moteriškoji pusė atsiverčia į islamą. Kiti šioje religijoje atranda griežtumą, manydami, kad krikščionybė per daug leidžia ir yra per daug liberali. Aišku, yra ir tokių, kurie susižavi islamo mistika, nes tai yra didelė mistinė religija, kas yra skaitęs Koraną, tai puikiai žino. Europoje šiuo metu gyvena apie 40 milijonų musulmonų ir šis skaičius tik didės. Kaip sako kai kurie futurologai, pvz., Alvinas Toffleris, jau 2040 metais Europą sudarys apie 60 proc. musulmonų. Ir tikrai ne išeitis yra kovoti prieš islamą, tai broliška religija, ji neskelbia neapykantos. Mums reikia tiesiog kalbėtis.
– 1966 metais grupės „The Beatles“ lyderis John‘as Lennon‘as pareiškė, kad jie yra populiaresni už patį Jėzų Kristų! Tuomet šie žodžiai sukėlė didžiulį skandalą – buvo deginamos bitlų plokštelės, atsisakoma grupės koncertų. Jeigu dabar kokia žvaigždė kažką panašaus pareikštų, tikrai tokios reakcijos neiššauktų, nes šiandien yra daug dalykų, populiaresnių už Jėzų Kristų.
– Man pačiam labai patinka bitlų muzika, esu jos gerbėjas! Ne visad sutinku su ju idėjomis, bet jų nuoširdumas ir kūrybinė energija nenuginčijami. O tas jų pareiškimas – manau, tai nebuvo pasakyta rimtai. Sutinku, šiandien, populiarumo prasme, yra daug populiaresnių dalykų – kad ir internetas. Bet krikščionybė niekada nebuvo kovotoja už populiarumą, tai yra santykio ieškojimas. Aš visuomet sakau, kad krikščionybė yra kaip meilės istorija, kaip to vaikino širdis, kuri suvirpa, įsimyli ir negali daugiau be tos merginos gyventi… Lygiai tas pats yra krikščionybė. Čia visai nesvarbus populiarumas ar skaičius, svarbu, kad žmogus tikrai tikintis. Religija pirmiausiai yra kito atradimas, transcendentinis peržengimas, suvokimas, kad yra ne tik tai „aš“, mano virtuvė, mano eurai, bet dar yra kažkas, veikiantis mano gyvenimą. Kažkas, kas mane myli.
– Kadangi į koplyčią jau pradeda rinktis žmonės, metas užbaigti mūsų pokalbį. Tad paskutinis klausimas: ko palinkėtumėte Belgijoje gyvenantiems lietuviams Naujųjų metų proga?
– Linkėčiau dirbantiems bendruomenėje neprarasti užsidegimo ir to jaunatviško charakterio. Nes jūsų energija, aktyvumas tikrai daro jus labai gražius, simpatiškus ir, netgi, pirmaujančius tarp lietuvių bendruomenių. Pasyvesniems nariams aš palinkėčiau įsijungti ir paremti tuos dirbančiuosius darbu ar malda, o gal ir materialiai. Ir linkiu, kad tas buvimas kartu visiems kažką duotų, kad iš tų renginių, iš asmeninės draugystės, pasėdėjimo restorane kartu, išsineštumėte tai, kas po to suteiktų jėgų gyventi.
Ačiū už pokalbį.
