by Belgijos šiaurėje esančio nedidelio Tiurnhauto miestelio dirbtuvėse liejama bronza kruopščiai pereina per ugnį, kol įgauna formą. Taip skulptoriaus Stasio Čepės rankose gimsta karveliai – kiekvienas unikalus ir savo vietą atradęs jau ne vienoje parodoje. Sparnai, paukščiai – itin mėgstamas kūrėjo motyvas, – tai laisvė, kurios pats jis jaunystėje neturėjo, nes ją paskyrė Prancūzijoje esančiam vienuolynui.
Šiandien tris vaikus užauginęs ir sėkmingą verslą Belgijoje turintis Stasys Čepė nieko nesigaili, nors sprendimas bėgti iš vienuolyno su vienuole seserimi, nepaisant perspėjimų apie laukiančią benamystę, buvo drąsus ir rizikingas. Tačiau taip pat jis nesigaili ir šešerių vienuolyne praleistų metų, kurie jį suformavo ir kaip asmenybę, ir kaip kūrėją.
Į Prancūzijos vienuolyną nemokant kalbos
Panevėžyje gimęs ir augęs Stasys Čepė save prisimena kaip gatvės vaiką. „Laisvės turėjau gal net per daug“, – juokiasi. Tačiau judrus vaikas jau vaikystėje pajuto trauką piešti, lipdyti.
„Mokiausi vidurinėje, o po pietų eidavau pas kalvį Vytautą Kryževičių, kuris tuo metu Panevėžyje mokė. Trejus metus pas jį vakarais dirbdavau, paskui su kitais skulptoriais susipažinau, kartu su jais susisukom ir taip viskas išaugo po truputį“, – kūrybinio kelio pradžią atsimena jis.
Po mokyklos persikėlęs į Vilnių įstojo į tuo metu vadinamąjį pedagoginį, tačiau sostinėje neužsibuvo: „Vilniaus universitete, Jonų bažnyčioje, giedodavome tautines ir bažnytines giesmes. Tai buvo 1992–1993 metai. Vieną kartą atvažiavo vienuoliai iš Prancūzijos, su jais susipažinome ir po kurio laiko jie pasiūlė išvažiuoti į Prancūziją. Tai mes keliese ir išvažiavome.“
S. Čepė pripažįsta, kad tai buvo avantiūra, nuotykis, tačiau vienuolynan vedė ir savęs paieškos.
„20 metų jaunuolis išvyksta mokytis teologijos ir filosofijos. Tai buvo dar labai nauja, vien išvažiuoti buvo labai daug, nes visa vaikystė praėjo tarybiniais metais. Viską perėjome: teko ir spaliuku, ir pionieriumi pabūti. Tik komjaunuoliu nebepriprašė. Man buvo labai įdomūs filosofijos atradimai, paskaitos su vertimu. Būtent dėl to išvažiavau į Prancūziją“, – sako jis.
S. Čepė neslepia – nebuvo kilęs iš religingos šeimos, tik bobutė buvusi labai tikinti, visuomet į bažnyčią ėjusi, todėl mama, išgirdusi tokį sūnaus sprendimą, tik pasukiojo pirštu prie smilkinio.
„Atvažiavome. Beveik Prancūzijos vidurys, visiškas kaimelis, stovi buvusi sena seminarija, kur įsikūręs vienuolyno noviciatas – mokykla, kurią busimi vienuoliai turi pereiti, – filosofija, teologija, susipažinimas su bažnyčios tradicija. Vidurinėje mokiausi vokiečių kalbos ir buvau nekoks mokinys, tačiau prancūzų kalbos labai greitai išmokau, beveik per dvi savaites pradėjau skaityti. Buvo labai didelis noras susipažinti su mokymu, perimti žinias, patirtį, todėl ta kalba labai greitai įėjo į vidų“, – prisimena S. Čepė.
Religinėje šventėje sutikta JI
Gyvenimas vienuolyne turėjo labai aiškų ritmą, kuriam jaunuolis turėjo paklusti.
„Per savaitę buvo skatinamas tylos palaikymas – daug tylos, mažai bendravimo. Atsikeli, nuo 6:30 iki 7:30 maldos metas, paskui giedamos giesmės – viskas perimta iš benediktinų tradicijos, yra rytiniai ir vakariniai psalmių giedojimai. Po rytinių pamaldų – pusryčiai, tada paskaitos iki pietų, vėl maldos metas ir po pietų darbai – sodų tvarkymas, pastatų remontavimas. Tada vėl paskaitos, vėl pamaldos, vakarienė.“
Pamažu, griežtai sudėliotoje darbotvarkėje S. Čepė vietos atrado ir kūrybai: „Užkariavau tokį apleistą garažėlį, susidėjom duris, langus, išėjo dirbtuvės. Iš pradžių iš medžio, paskui iš metalo skulptūras dariau. Kryžių padariau, kurį naudojo procesijų metu. Tai buvo religinė tematika.“
Nors gyveno užsidaręs tarp sienų, bendraudavo tik su broliais ir tai nedaug, kūrybai įkvėpė pati krikščionybė, kurios tradicija mene yra labai turtinga.
„Europos meno istorijoje krikščionybės negalima neigti, ji yra didžiulė meno dalis ir tas religinis menas labai iškalbus. Prancūzijos katedros, vitražai, šviesa, skirtingi stiliai – romanika, gotika, barokas – tai labai turtinga istorija“, – tvirtina jis.
Didele atgaiva tuomet jaunam vaikinui tapo ne tik kūryba, bet ir šventės – Sekminės, Žolinės, kai broliai turėjo progą susitikti pabendrauti su seserimis. Būtent vienos šventės metu ir sutiko JĄ, pakeitusią jo gyvenimą.
Gamtos šauksmą pajautęs anarchistas
Nors būtent sutiktoji ne juokais sujaukė jauno vienuolio gyvenimą, mintys palikti vienuolyną kirbėjo jau anksčiau.
„Buvau eilinis brolis – vienuolis, nors noviciate tai vadinama „kelyje į vienuolystę“, nes po trejų metų yra duodami laikinieji įžadai, o jau po šešerių – amžinieji. Aš tuos laikinuosius daviau“, – šypsosi.
Pirmieji treji metai prabėgo greitai, mokslai patiko, nebuvo abejonių, tačiau po įžadų atsirado vis daugiau priešpriešų.
„Laikas atskleidžia viską. Tu gyveni struktūroje, kuri yra tokia, kokia yra, ir esi jos dalis. Turi suktis taip, kaip sukasi visa mašina, bet tuose dantračiuose kartais koks spyglys atsiranda ir ji pradeda strigti, o tų spyglių atsiranda vis daugiau. Po ketverių metų man buvo aišku, kad tai ne mano vieta. Sakyčiau, paklusnumas man asmeniškai buvo labai sudėtingas dalykas. Vienuolyne yra piramidinė santvarka, yra vyresnysis ir tu, kaip sistemos dalis, privalai jam paklusti. Tai suvokiama kaip dvasinis kelias. Negaliu pasakyti, ar tai gerai, ar blogai, bet taip yra. Ta tvarka nusileidžia iš Dievo ir tu jai turi paklusti“, – sako jis. Ir nusijuokdamas priduria: „O aš buvau toks anarchistas.“
Tik po to S. Čepei vis labiau pradėjo rūpėti ir celibato klausimai.
„Tose šventėse, kuriose pradeda merginos ir moterys maišytis, kyla noras bendrauti, būti kartu, bet tu vienuolis, pasirinkai kelią, kuris tau to neleidžia. Gamtos šauksmas vis tiek yra, tai nuolatinė kova tarp celibato, t. y. kelio aukštyn, ir pagundos – kelio žemyn. Nuolatinis plėšymasis. Jeigu į visą tai labai rimtai atsižvelgi, tai gali tapti netgi nepakeliama. Tai rimti psichologiniai dalykai, kuriuos tampa per sunku iškęsti, ir žmonės tiesiog lūžta. Man pasidarė akivaizdu, kad tai ne mano vieta“, – jis prisimena savo mintis ir išgyvenimus.
Nuodėmė po nuodėmės: pabėgo tiesiog ant vogtų dviračių
Šiandien, paklaustas, kuo tada vienoje religinėje šventėje iš seserų būrio jį sužavėjo būtent viena seseris, suaugusio vyro veide atsiranda švelni, kiek vaikiška šypsena.
„Savo asmeniu. Nuoširdžiu dėmesiu kitiems, malonumu, bendravimu. Mes labai daug susirašinėdavome. Skambinti neišeina, telefono neturi, todėl bendraudavome laiškais. Yra kongregacijų, kur netgi laiškai skaitomi, bet pas mus taip nebuvo. Labai daug susirašinėjome, krūvas laiškų vienas kitam prirašydavome, kol nusprendėme vienuolyną palikti“, – pasakoja.
Iš pradžių mintis gąsdino, jaunas vaikinas bandė pasisakyti vienuolyno vyresniajam, kad norėtų palikti bendruomenę.
„Bet nėra taip paprasta. Neturiu diplomo, profesijos. Man buvo atvirai pasakyta: kuo tu tapsi, benamiu? Gulėsi gatvėje ir prašysi pinigų iš praeivių? Tada man viduje sukilo noras įrodyti, kad gali būti atvirkščiai. Ir galų gale mes nusprendėme išeiti, o iš tikrųjų – pabėgti“, – nusijuokia.
Nuo vienos nuodėmės tiesiai prie kitos. Į kelionę leidosi paėmę, o iš tikrųjų, kaip pripažįsta, pavogę vienuolyno dviračius. „Na, išėjo taip, kad pavogėm. Gyvenimo kompromisai“, – šiandien šypsosi jis.
Į kelią leidosi viską kruopščiai apsvarstę, apskaičiavę, tik, apgailestauja, vienas kitam parašytų laiškų negalėjo pasiimti, svorį tokios nutrūktgalviškos kelionės metu reikėjo riboti.
„Keliavome po visą Burgundiją – labai gražus Prancūzijos kraštas. Jos tėtis turėjo butą Ostendėje, Belgijoje, beveik už 900 kilometrų. Iki Belgijos pajūrio iš Prancūzijos vidurio atminėm per dvi savaites, nebuvome sportininkai, dviračiai irgi buvo nesportiniai. Nakvojome gamtoje. Rugpjūčio mėnuo, 1999 metai, kai buvome prie Reimso, buvo visiškas mėnulio užtemimas. Spalvos, atmosfera“, – iki šiol akimirkas prisimena S. Čepė.
Ir pasijuokia, kad vieną naktį visgi iš tiesų teko pabūti benamiais, kaip perspėjo vienuolyno vyresnysis: „Stengdavomės didelius miestus pravažiuoti, bet vieną vakarą neišėjo, atsidūrėme naktį beveik vidury miesto su tais dviračiais. Mus policija „susėmė“, atsidūrėme benamių namuose – aš pas vyrus, ji pas moteris. Bet ryte paleido. Jie ne tai, kad mus „susėmė“, labiau pasiūlė. Tai vieną naktį teko ir taip praleisti.“
Užgyveno tris vaikus
S. Čepė prisimena, kad jam buvo lengva, jautėsi visiškai apsisprendęs, kaip sako, „visi tiltai buvo sudeginti“. Sunkiau buvo jo mylimajai, kurią net jau įsikūrus Belgijoje seserys vis įkalbinėjo sugrįžti.
Prancūziškai kalbantis S. Čepė kaip tyčia atsidūrė būtent šiaurinėje, olandakalbėje Belgijos dalyje, todėl, kaip ir prancūziškai, teko greitai mokyti olandų kalbos.
„Pradėjau siūlyti savo paslaugas: kažką padažyti namuose, kažką pataisyti. Tai buvo remonto darbai, apie kūrybą net kalbos nebuvo. Reikia pragyventi. Viskas. Turi užsidirbti pinigų, negali sau leisti svajoti“, – ne tokią romantišką bendro gyvenimo pradžią prisimena jis.
Vos tik jis atsistojo ant kojų, į gyvenimą grįžo kūryba. Tik religinę tematiką pakeitė sparnai – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Iš S. Čepės rankų pakyla dailūs ir lengvi bronziniai karveliai, ant pjedestalo į viršų stiebiasi abstraktūs sparnai. Įkvepia ir filosofija, graikų literatūra – mokslų vienuolyne pasekmė, dėl kurios metus vienuolyne mini su meile ir pagarba.
„Naudodamas ugnį, keliu temperatūrą ir metalas tampa vandeniu arba lava. Tu ją vedi į formą ir formoje ataušdamas tas metalas tampa sparnais ar kuo tu nori. Taip, būtent taip ir yra, kūryba man laisvė“, – sutinka jis.
Laisvė gyventi taip, kaip nori, S. Čepei padovanojo ir tris vaikus – Kristiną, Thomą ir Eriką, kuriai šiuo metu devyniolika ir kuri kremta žurnalistikos mokslus.
„Savo mišiose jau atbuvau“
Kaip pabėgo į šiaurės Belgiją, taip čia ir liko. Šiandien nedideliame Tiurnhauto miestelyje dirbtuves įrengęs S. Čepė jaučiasi ramus – vaikai užauginti, namas, dirbtuvės, jūra, paukščiai, laisvė.
Beveik prieš 20 metų įkurta įmonė klesti – užsakymai plaukia nuo Londono iki Šveicarijos ar dar toliau. Su komanda S. Čepė kuria išskirtinio dizaino duris, laiptų turėklus, gamina ir baldus.
„Dirbtuvėse dirba dar trys lietuviai, tad nėra jokių kalbos barjerų, – juokiasi. – Kuriame dalykus interjerui, dirbame su architektų biurais. Kaip aš sakau, jei nori rasti darbo, bandyk daryti tai, ko kiti nenori daryti, jiems neišeina arba yra per sunku. Tada laipteliais kilsi tolyn.“
Šiandien, paklaustas, ar nieko nesigaili, S. Čepė atsako tvirtai: „Ne. Tai yra tavo kelias, kurį pereini. Kai kada sunkiau, kai kada lengviau, bet tai nesvarbu. Tu eini tolyn ir viskas.“
Kadangi du buvę vienuoliai užaugino tris vaikus, pripažįsta dažnai sulaukiantys klausimų, kokį vaidmenį šeimoje vaidina religija.
„Juokaudamas sakau, kad aš savo mišiose jau atbuvau. Kasdien būdavau mišiose šešerius metus, tai man jau viskas, – nusijuokia, bet netrukus kiek surimtėja. – Bet čia juokai. Nesu susipykęs su religija, bet man kol kas užtenka filosofijos, blaivaus mąstymo. Vienintelis priekaištas religijai būtų Dievo valia. Kas ta Dievo valia ir kaip tu ją interpretuoji? Jei vyresnysis sako: „Tai Dievo valia“, tai viskas, atsiprašau, atsitraukiu. Todėl man filosofija yra aktualiau, kai nėra ryšio tarp vyresniojo ir tų, kurie jam turi paklusti, tai yra bendravimas su asmenimis, kurie yra unikalūs ir vienas kitam neprimeta taisyklių. Bendravimas, dalijimasis, gali būti netgi ginčų, nors šiaip stengiamės išvengti kivirčų“, – juokiasi jis.
Autorė Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt iš Briuselio 2023.09.02 07:00
Straipsnis publikuotas LRT.lt portale Meilė, neturėjusi užgimti: lietuvis ruošėsi atsiduoti Dievui, bet iš vienuolyno su vienuole pabėgo tiesiog ant dviračių
Interviu su Stasiu Čepe LRT mediatekoje Iš Prancūzijos vienuolyno su vienuole pabėgęs lietuvis: gamtos šauksmas vis tiek yra, tai pastovi kova
