Nepakeičiamoji ir nepakartojamoji BeNeLux sporto žaidynių organizatorė Virginija Kelmelytė apie mėgstamiausą Belgijos lietuvių šventę ir neišsenkančias idėjas

Susitinku su Virginija po ką tik pasibaigusių XV-ųjų BeNeLux2022 sporto žaidynių, kol dar emocijos ir įspūdžiai visai karšti. Taip, taip, čia ta pati vietoje nenustygstanti blondinė smaragdo spalvos akimis, nepamainoma renginių organizatorė, sugebanti dalyvauti žaidynėse net su ramentais, niekad nepritrūkstanti idėjų ir neieškanti žodžio kišenėje! Virginija po trijų dienų žaidynių organizavimo maratono vis tiek trykšta energija ir entuziastingai pasakoja apie save ir kaip viskas prasidėjo.

Papasakok apie save, Virginija, kaip atsiradai Briuselyje?

Esu Virginija, Virga, Sigis, Kelmelytė, aktorės giminaitė – „nu ta, su žaliom akim“ – mane daug kas žino ar vadina skirtingais vardais. Kartais juokinga, kai susimaišo ir nebesupranta, kad tai vienas ir tas pats asmuo, bet tai ne problema – esmė tai, kad visa širdimi ir kilme esu kaunietė. Atvykau į Briuselį 2005 metų sausio mėnesį, kartu su vadinamąja pirmąja banga išlaikiusiųjų konkursą dirbti ES institucijose, taip vis dar ir dirbu Europos Parlamente. Buvome visi jauni, viskas buvo įdomu, dauguma mūsų antrų pusių ar šeimų, vaikų dar neturėjom. Norėjosi visur dalyvauti, pamatyti, kažką turiningo nuveikti. Taip susidarė nemažas ratas žmonių, kurie savaitgalius, šventes, gimtadienius leisdavo drauge, kai pritrūkdavo idėjų, mesdavom monetą ant žemėlapio ir važiuodavom kur „iškrito“.

Kaip Tau prasidėjo žaidynių istorija?

Buvo 2006 metų gegužė ar birželis. Savaitgalį NATO buvo rengiamos žaidynės, buvo daug komandų ir draugai paprašė atvažiuoti palaikyti, pabūti gerbėjomis (cheerleaderėmis) jų komandai. Neturėjome atributikos, tad nusipirkome Ikėjoje spalvotus tualetų šepečius ir jais mojavome, kėlėm triukšmą. Buvo labai smagi ir linksma patirtis, puikus savaitgalis. Taip ir įklimpau…Kitose žaidynėse jau dalyvavau kaip žaidėja: ir krepšinio, ir badmintono, ir bėgime, ir boulinge. Kad pasiekti geresnių rezultatų, buvom subūrę Belgijos karo akademijoje lietuvaičių badmintono grupę. Vėliau prisijungė ir kitų valstybių badmintonininkai – slovėnai, čekai, kai kurie buvę profesionalai. Iš jų mokėmės, pastoviai žaisdavom, ruošdavomės žaidynėms. Vėliau žaidynėse, kai nežaisdavau, į mane vis kreipdavosi pagalbos: gal gali padėti surašyti rezultatus, gal gali palaikyti chronometrą, gal gali padėti koordinatoriui, gal gali padėti registratūroje, gal gali atspausdinti, paplatinti. Taip po truputį ir įsitraukiau, kol pamačiau, kad nebeturiu laiko sportuoti.

Kaip organizuojate žaidynes?

Šiuo metu esame trys organizatoriai, bet, be abejo, turim ir puikius pagalbininkus bei sporto šakų koordinatorius (kai kurie net nuolatiniai). Anksčiau viskas buvo kiek kitaip, ir vieta buvo kita (NATO teritorijoje), teko keisti viską – ir vietą, ir organizavimą, ir struktūrą. Organizavimas vyksta praktiškai ištisus metus. Tik pasibaigia vienos žaidynės, jau žiū reikia kitoms žaidynėms ir vietą rezervuoti, ir atsižvelgus į atsiliepimus, kažką pakeisti, kažko atsisakyti, ką nors naujo įtraukti. Kiek įmanoma stengiamės suderinti įvairių sporto šakų rungčių tvarkaraštį, kad nepersidengtų, nesidubliuotų. Dalyviai iš entuziazmo prisiregistruoja įvairiausiose rungtyse, tada bėga, lekia visur dalyvauti. Šiais metais, kaip visada daug dirbom, pabaigoje visi draugiškai susitvarkėm, išvažinėjom visus tris vakarus 22 valandą, kojos skaudėjo baisiai. Sunkiausia visgi keltis anksti ryte, bet paskui išsijudini.

Kodėl tapai BeNeLux žaidynių organizatore? Esi iš prigimties sportininkė?

Iš prigimties esu nenuorama! Nors nuo 5 metų sportavau, buvau balerina, gimnastė, ir sportine gimnastika užsiėmiau, visa tai tiesiog tam, kad turiningai praleisti laiką. Sportiniai šokiai, fitnesas, slidinėjimas, snieglentė, bėgiojimas. Kaip kasdien kartodavo amžiną atilsį mano mokyklos, Kauno „Rasos“ gimnazijos, direktorius P. Andriulis: judėjimas lygu gyvenimo džiaugsmas. Man vis tenka tiesiog kur nors įsivelti, prisidedu, padedu kuo galiu, kur pakviečia, ten einu ir tą mano silpnybę tikriausiai žino visi (juokiasi). Šiais metais, pavyzdžiui, žaidynėse dalyvavau bėgimo rungtyje. Trūko dalyvių, tai prisijungiau, kad nuotraukos kadras gražiai atrodytų (juokiasi Virginija). Taip po truputį padėdama prisidėjau vis daugiau ir daugiau, ir va – esu organizatorė.

Kokios yra naujos žaidynių tendencijos?

Naujų minčių atsiranda kiekvieną kartą. Kad ir šiais metais besiruošiant žaidynėms, nustebino prie pat žaidynių vietos įrengta nauja riedlenčių aikštelė. Sužinojome, kad tarp vaikų yra riedlenčių entuziastų, kurie labai susidomėjo ta pakankamai profesionalia aikštele. Tad dabar belieka surasti koordinatorių, kuris išmanytų kokias rungtis ten surengti. Šiais metais buvo nauja grindų riedulio rungtis vaikams, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Ją koordinavo mokytojas Andrius Jelaga. Užsiregistravo keletas vaiku, o žaidė per trisdešimt! Nors iki galo neaišku, kas susilaukė daugiau populiarumo: nauja sporto šaka ar gerai vaikams pažįstamas mokytojas ar tiesiog – abu viename. Atspėti ar pasakyti kokia bus sekančių žaidynių populiariausia šaka ar tendencija – sunku, neįmanoma prognozuoti.

Ar gali papasakoti kokią nors kuriozinę istoriją, nuotykį?

Visas žaidynių savaitgalis yra didelis nuotykis ir kuriozas. O tų istorijų tai nutinka kiekvienose žaidynėse. Nuo didelių traumų (ne silpnų nervų žmonėms) per vienas iš pirmųjų rungčių, kai norisi apalpti ir pabėgti, bet belieka bėgti ledo skubiai atnešti ir į ligoninę siųsti, iki padėkų, tokių kaip „ačiū, pagaliau suradot normalią koordinatorę, nes pernai buvo nekokia“ – o koordinatorė jau keletą metų iš eilės ta pati. Arba paskelbtas nugalėtojas ateina atsiimti medalio ir sako, kad „nesąmonė, negali būti, jūs tikri, kad aš laimėjau?!“ Kitas dalykas, su kuriuo prireikė susitaikyti ir išmokti suprasti – žmonės, kuriems visada kažkas ne taip. Tokių buvo ir bus. Anksčiau vis atsiprašinėdavau, galvodavau, kaip čia pasitaisyti, kaip kitais metais geriau suorganizuoti, bet paskui išmokau, kad visiems neįtiksi ir žaidynės gal netgi savotiška terapija gaunasi. Žmonės namie tada nebumba, žaidynėse garą nuleidžia (juokiasi Virginija).

Kuo džiaugiesi žaidynėse?

Nuostabiu lietuvišku šimtalapiu, kepta duona ir kitais lietuviškais gardumynais. O rimtai, tai labiausiai tyru ir netikėtu dalyvių džiaugsmu, netikėtai susitiktais senais pažįstamais, netikėtai laimėjus, kai vaikams žiba akys iš azarto ar kai žino, kad gaus medalį. Dar džiaugiuosi pagalbininkėmis ir pagalbininkais. Džiugu, kai viskas pavyksta, nors gal ir planavom truputi kitaip. Džiugu, kai oras geras. Nors po šių žaidynių buvom mirtinai pavargę, kai kas prikimęs, kai kas iš vis be balso, bet pasitenkinimas vis tiek buvo didelis. Bendruomenė labai patenkinta, tą matėm ir šiais metais po pandeminės pertraukos, iš visų žinučių Facebooke, iš nuotraukų ir padėkų. Ir koordinatoriai, kurie galbūt prieš šventę dar galvojo, kam čia įsivėlė, vėliau patys apimti azarto džiaugėsi ir dėkojo už nuostabų renginį. Summa summarum, vis tiek žiauriai faina. Rengėm ir rengsim žaidynes. Mes truputį tokie maniakai – tik pasibaigus vienoms, jau galvojam apie kitus metus.

Ko palinkėtumei Belgijos lietuvių bendruomenei?

Nepritrūkti idėjų!  Kai idėja gera, žmonės ateina ir padeda įgyvendinti. Norinčių prisidėti visada yra. Taip buvo ir su pirmaisiais debatais Briuselyje ir su Baltijos kelio renginiu, kuris puikiai pavyko. Taip ir žaidynės juk prasidėjo. Siekėm turiningai, sveikai praleisti savaitgalį, pabendrauti tarpusavyje, vieną kitą medalį laimėti, paskanauti lietuviškos produkcijos ir štai kas gavosi – visų penkiolikos žaidynių dalyvė, koordinatorė, organizatorė – tikra dinozaurė.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės įgyvendinant visus sumanymus!

Facebooktwitterredditpinterestlinkedinmail

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.