Per 30 draugystės metų – šimtai gerų darbų Lietuvai iš Diufelio

Interviu su Francina Baeten-van den Brande ir Renė Verbeke vasario 16-osios proga

Francina ir Renė

Lietingą spalio sekmadienį Diufelio miestelis pasitinka žaismingomis rudens spalvomis. Su Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininku Gintaru Marijausku, atvykę į šį netoli Antverpeno įsikūrusį ramų Flandrijos kampelį, klaidžiojame apytuštėmis gatvelėmis tarp vienuolyno ir ligoninių pastatų, dairydamiesi medinio rūpintojėlio. Prieš keturiolika metų, 2010-aisiais, jis čia atkeliavo iš Anykščių kaip dovana Diufelio gyventojams už draugystę ir pagalbą Lietuvai.

Tikroji diufelietė, iš tiesų, yra Francina. Čia sėsliai gyvena net kelios jos šeimos kartos. Fancinos ir Renė namuose jaukiai vaišinamės arbata ir belgišku šokoladu, o pro langą Francina rodo namelį kitoje gatvės pusėje, kuriame ji gimė. Dabar ten gyvena jos jauniausias brolis. Priešais gimtuosius namus – jos sesers šeima, tolėliau – mirusio brolio šeimos namai. Iš viso jų – penki vaikai, trys broliai ir dvi seserys. Diufelyje gyvena Renė ir Francinos sūnus ir dukra bei ką tik vaikelio susilaukusi vaikaičio šeima. Renė kilęs iš Antverpeno. Su draugais atvykęs į Diufelį, jis susipažino su Francina. Kurį laiką jie draugavo, vėliau susituokė. 2023-aisias pora atšventė 60-ąsias savo santuokos metines. Persikėlęs gyventi į Diufelį pas žmoną, Renė dirbo aliuminio fabrike, chemijos laboratorijoje. Fabrikui susidūrus su sunkumais, 1992 metais 500 darbininkų, tarp jų ir Renė, buvo atleisti iš darbo. Vos sulaukęs 50-ies metų tapo pensininku, gavo valstybinę pensiją ir gamyklos išmokas. Ankstyva Renė pensija sutuoktiniams tapo iššūkiu. Reikėjo rasti prasmingos veiklos. Porai vienas po kito gimus dviems vaikams, Francina rūpinosi šeima ir buvo pratusi buities reikalus tvarkyti savarankiškai. Jiems paūgėjus, kurį laiką kartu su seserimi dirbo biure, varžtų fabrike Briuselyje. Visgi vėliau darbo atsisakė ir laisvalaikiu studijavo Mecheleno Meno mokykloje. Mokėsi piešti, turi daug savo darbų, tik parodų surengusi niekada nebuvo.

Išėjimo į pensiją metai Renė ir Francinai tapo lūžio tašku ne tik judviejų asmeniniame gyvenime. Viskas prasidėjo 1993 metais nuo folkloro festivalio, kuris kasmet vyksta netoliese esančiame Sint-Katelijne-Waver miestelyje. Jame šiuo metu, beje, organizuojama lietuvių bendruomenės Beneliukso sporto žaidynių teniso rungtis. Folkloro festivalio dalyviams buvo ieškoma nakvynės vietos gyventojų šeimose. Francina ir Renė buvo lankęsi Čekijoje, tad iš pradžių ketino priimti čekus. Bet jie tąkart neatvyko. Tais metais festivalyje koncertavo lietuvių folkloro ansamblis „Jievaras“. Surasti jiems nakvynę buvo sunkoka, nes ką tik atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos nei lietuvių niekas nepažinojo. Sutuoktinių sūnus, tuomet daug keliavęs po pasaulį, įtikino dėl įdomumo priimti lietuvius. Paklausę sūnaus, Francina ir Renė priėmė paviešėti ansamblio narius Kęstutį ir Rimą Andrijauskus. Kiti 35 lietuviai apsigyveno kitose vietinių šeimose. Viešnagės metu susibičiuliavę, diufeliečiai gavo pakvietimą atvykti į Lietuvą. Sūnus labai palaikė šią mintį, skatino aplankyti naują šalį, nors Francinos mama baiminosi, kad Lietuva yra Rusijos dalis, ten laukia tik pavojai. Visgi Francina su Renė nusprendė pamatyti Lietuvą savo akimis. Taip prasidėjo lietuviškoji Diufelio istorija.

„Bulvės su plaukais“ ir pirmosios pažintys su Lietuva

Nepažįstamus lietuvius į svečius 1993 metų rugpjūčio 11 dieną savaitei priėmę Renė ir Francina, ilgai nelaukę, jau po mėnesio, rugsėjo 12-ąją, dviese savo automobiliu išvyko atsakomojo vizito į Lietuvą. Tais metais rugsėjo mėnesį Lietuvoje kaip tik lankėsi popiežius, tad kelionę šiek tiek atidėjo, vengdami žmonių antplūdžio. Pirmąjį kartą sutuoktiniai Lietuvoje viešėjo 10 dienų. Nusivežė pilną automobilį lauktuvių. Francina pasakoja: „Pasikrovėme drabužių, spageti makaronų, nes mūsų draugams lietuviams jie labai patiko, dar nuvežiau kivių. Lietuviai jų paragavo pirmą kartą pas mus ir jiems ta „bulvė su plaukais“ labai patiko“.

Vaizdai, pirmąkart atvykus į neseniai nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, nedžiugino. Tuokart Vilniuje juos nustebino eilės gatvėje. „Kai paklausėme, kodėl žmonės stovi, mums atsakė, kad laukia nusipirkti citrinų. Prisimenu, ėjau į banką išsikeisti pinigų. Tiek prie durų, tiek banko viduje stovėjo ginkluoti apsaugininkai. Norėjau išsikeist 10000 belgiškų frankų į litus. Pagal tuometį kursą – 1000 litų. Tai buvo nemenki pinigai. Mūsų atlyginimai skyrėsi 20 kartų. Banko darbuotojai stebėjosi tokia suma. Prieš paduodami iškeistus litus, keliskart perskaičiavo dviese. Paskui draugams pirkome skalbimo mašiną. Ilgai jos ieškojome, norėjome, kad ją pristatytų iškart, kai užmokėsime. Nebuvo lengva rasti tokį variantą, galiausiai nupirkome jiems rusišką skalbyklę. Draugai džiaugėsi, kokia ji gera. Skalbyklės įsigijimo proga namie vyko šventė, supratome, kad tai išties didelė dovana“- pasakoja pirmuosius įspūdžius Francina. Vėliau jie apsilankė ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose, daugiausia Aukštaitijoje.

Francina prisimena važiavusi atgal namo ir negalėjusi sulaikyti ašarų. „Vaikščiojome po Vilnių, pamatėme vyrą pardavinėjantį akordeoną, kad nusipirktų maisto. Labai jo pagailo, nenorėjome pirkti jo akordeono, tiesiog sušelpėme. Bet buvo gaila pagalvoti, kad jis turėjo šį akordeoną 20-30 metų, ir jį pardavinėjo, kad nusipirktų maisto.“ – tokie prisiminimai ją lydėjo tuomet kelyje.

Vykti į Lietuvą reikėjo vizų. Francina ir Renė jų užsakyti nuvyko į Lietuvos ambasadą Belgijoje, kuri tada buvo įsikūrusi Briuselyje, Maurice Liétart gatvėje. Ten susipažino su ambasadoriumi Jonu Čičinsku, darbuotojais, tuomete kultūros atašė Irena Ūsaite. Užsimezgę ryšiai stiprėjo, susiburdavo kartu praleisti laiko ir iki šiol liko draugai. Taip pat susipažino su šalia ambasados esančiame vienuolyne besimokiusiu kunigu Algirdu Daukniu, su kuriuo bičiulystė tęsiasi jau ne vienerius metus.

Nauja veikla  – Flandrijos – Lietuvos draugystė

Asmeniniai ryšiai ir pagalba lietuviams vis plėtėsi ir augo, kol 1997 metais įgijo naują pavidalą – pradėjo veiklą Flandrijos-Lietuvos draugija Vlaams-Litowse Vriendschap. Draugijos logotipu pasirinkta bitutė – bičiulystės simbolis – jį sukurti padėjo Irena Ūsaitė. Renė ant stalo sukrauna bent keturis storus dokumentų rinkinius: jis viską kruopščiai chronologiškai suregistravęs – nuveikti darbai, sąskaitos, apsilankymai Lietuvoje, labdara, lietuvių viešnagės, namuose priimti svečiai, nuotraukos. Tais metais Diufelyje pirmą kartą paminėta vasario 16-oji. Iškelta Lietuvos trispalvė. Nuo tada Lietuvos valstybės atkūrimo data čia minima kasmet, iš Lietuvos atvyksta kunigas, choras, laikomos mišios. Vėliava kelta jau 25 metus iš eilės. Diufeliečiai vardina pažįstamų ambasadorių, politikų, kunigų vardus – tuometis ambasadorius Jonas Čičinskas, vėliau Linas Linkevičius, parlamentaras, tuometis Zarasų vicemeras Algimantas Dumbrava, kunigas Algirdas Dauknys, sesuo Rozana ir daugybė kitų. Draugijos įstatuose tuomet veikla apibūdinta taip:

„Kodėl mes egzistuojame? Lietuva ir Flandrija atskirtos beveik 2000 km. Iš pirmo žvilgsnio, tai gana keista kombinacija. Ir visgi mus jungia labai tvirti politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. Tai ir dvišalė bendradarbiavimo sutartis bei programa, pasirašyta abiejų valstybių parlamentų, tai ir nemažai lietuvių, suradusių antruosius namus Flandrijoje, kur jie mielai sutinkami. Todėl kilo idėja šiuos ryšius dar labiau sutvirtinti. Tuo tikslu ir buvo įkurta Flandrijos – Lietuvos draugija Belgijoje, o Lietuvoje – Lietuvos – Flandrijos draugija. Abi šios organizacijos glaudžiai bendradarbiauja.

Kas mes esame? Organizacijos valdyboje dirba ir flamandai, ir vietiniai lietuviai. Mes stengiamės sustiprinti bei paremti tiek humanitarinius, tiek ir kultūrinius abiejų tautų ryšius. Mūsų pajamas sudaro nario mokesčiai bei subsidijos. Visi bendradarbiai bei valdybos nariai dirba dykai, negaudami jokių išlaidų kompensacijų. Pelnas skiriamas įvairiems humanitariniams projektams Lietuvoje.’’

Politiniams, ekonominiams ir kultūriniams ryšiams stiprėjant, pažįstamas flamandas parlamentaras Pieter Linsen paragino asociaciją formaliai įregistruoti kaip ne pelno siekiančią organizaciją, o jos prezidente būti Francinai. Ji juk buvo pagrindinė darbų organizatorė. Asociacijos pagrindą be Francinos ir Renė sudarė Lucas ir Monika bei Eduardas ir Sonia. Vėliau, 2007 metais, asociacija buvo pervadinta į Belgijos ir Lietuvos draugystės asociaciją Belgisch-Litowse vriendschap in Vlaanderen. Tuo metu, kai keitėsi asociacijos pavadinimas, Belgijos lietuvių bendruomenei vadovavo Aurelija Norienė. Tais pačiais 2007-aisiais metais ją pakeitė Arnoldas Pranckevičius. Būtent šiuo laikotarpiu užsimezgė glaudesni asociacijos ryšiai su Belgijos lietuvių bendruomene.

Nuo dviračių iki greitosios automobilio

Francina prisimena: „Kai pirmąkart nuvykome į Lietuvą viskas buvo taip pilka, skurdu, bet nustebino tai, kad žmonės labai mieli ir svetingi. O dabar Lietuva jau labai pasikeitusi – namai gražiai nudažyti, viskas tvarkinga. Mes daug kur lankėmės, visa Lietuva, atrodo, žino Diufelį. Mūsų draugai gyvena įvairiuose Lietuvos miesteliuose.“ Ji vardija, kur kasmet keliaudavo labdara: Kaunas, Vilnius, Anykščiai, Zarasai, Panevėžys, Dusetos, Šiauliai, Ukmergė, Širvintos, Krikštėnai. Gabeno ligoninių, mokyklų įrangą, kurią atiduodavo Diufelio, Mecheleno, Liero ligoninės, labdaros asociacijos, vienuolynas, taip pat vaistus, medicinos įrangą, bažnytinius suolus, dviračius – žodžiu, viską pagal poreikius. Kol nebuvo asociacijos, Francina ir Renė mokėdavo iš savo kišenės. Vėliau išlaidas apmokėdavo iš asociacijos lėšų, kurias surinkdavo prekiaudami vietinėse Kalėdų mugėse, lietuviškuose stenduose, Flandrijoje populiariuose barbekiu renginiuose. Kasmet Lietuvai siųsdavo nuo dviejų iki keturių vilkikų priekabų labdaros. Daug reikalingų daiktų gaudavo už dyką, reikėdavo tiesiog laiku atvažiuoti ir pasiimti, tad mokėti daugiausiai reikėdavo už labdaros transportavimą bei muitinių mokesčius. Francinos teigimu, žmonių tuomet irgi būdavo visokių, vieni muitininkai prašydavo už krovinius susimokėti, kiti numodavo ranka, teigdami, kad už humanitarinės paramos gabenimą mokesčio neims.

Francina buvo pagrindinė labdaros organizatorė, o Renė jai padėdavo viską sudokumentuoti bei pasirūpindavo logistika. O iššūkių su labdara, pasirodo, kildavo nemenkų. Kai gaudavo žinią apie dovanojamą labdarą, reikėdavo nedelsiant važiuoti ir viską pasiimti. Suktis tekdavo išmoningai. Vienu metu labdarai gautus daiktus Renė buvo įsigudrinęs sandėliuoti šalia dukters namų esančiame sklype, nebenaudojamame šiltnamyje. O kur dar nuolatinis iškrovimas, pakrovimas. Darbų užteko ne tik Renė, bet ir draugams.

Dideliu įvykiu Francinai tapo greitosios pagalbos automobilio paieškos ir dovanojimas Zarasų ligoninei. Ji nutarė kreiptis į vietinę Flandrijos Radio2 pagalbos laidą. Labai jaudinosi, kai buvo pakviesta gyvai pristatyti savo prašymą, visgi pastangos pasiteisino – išgirdo turtingas sponsorius. Buvo gavęs nemažą palikimą, kurį norėjo skirti labdarai, tad išgirdęs Francinos prašymą, atsiliepė ir nupirko beveik naują gerai įrengtą automobilį. Renė greit archyvuose suranda Zarasų krašto ir vietinio flamandiško laikraščių straipsnius su nuotraukomis, kuriose Francina įteikia raktelius ligoninės direktoriui, su padėkomis „dosniems belgams“ už dovanas. Pora prisimena, kaip kartą viešėdami Lietuvoje, kelyje išgirdo greitosios garsinį signalą, pasirodo tai buvo jų dovanotas automobilis. Diufeliečiai, savo ruožtu, džiaugėsi galimybėmis megzti ryšius ir plėtoti turizmą tarp abiejų šalių.

Lietuviams atviri namai

Organizuoti ir teikti labdarą Francinai ir Renė buvo nevienintelė su lietuviais susijusi veikla. Į Franciną kreipdavosi tiek lietuviai draugai, tiek mažai pažįstami žmonės, prašydami įvairios pagalbos. Žinia apie jų gerą širdį ir svetingumą ėjo iš lūpų į lūpas. Kartais nepažįstami žmonės kreipdavosi prašydami pinigų, visgi tokių prašymų jie netenkino.

„Kartą 2000 m. kreipėsi viena Belgijos lietuvė, paprašė padėti pagyvenusių žmonių lietuvių grupei, reikėjo juos apgyvendinti. Jie vyko į kongresą Briuselyje. Aš per tris, keturias dienas radau nakvynės vietas. Pati apgyvendinau 4-5 žmones, likusius apgyvendinome mokykloje, pas kitus žmones. Taip susipažinome su Nepriklausomų teatrų asociacijos nariais, jos prezidente Stase Lukšiene, su folkloro ansambliais iš Anykščių, Širvintų, Šiaulių“ – pasakoja Francina.

Renė tvarkomuose archyvuose chronologiškai sudėlioti visi lietuvių apsilankymai, su tiksliomis datomis, vardais, bendromis svečių ir šeimininkų nuotraukomis. Kruopščiai sudarytos apsilankymų programos su ekskursijomis. Be minėto „Jievaro“ narių, lankydavosi choro „Liepos“, ansamblio „Kankleliai“ nariai, buvo atvykę vaikai iš Antazavės bei Širvintų globos namų. Per pirmąjį draugijos veiklos dešimtmetį įvairios grupės apsilankydavo pora, triskart per metus, būtinai vasarį, Lietuvos nepriklausomybės dienos proga ir vasarą. Visada būdavo maloniai priimami, organizuojama kultūrinė programa. Vaikams surengdavo visos savaitės ekskursijas. Rene lydėdavo kaip gidas, o Francina likdavo namie pagaminti maisto. Važiuodavo į pramogų parkus, dažnai jie vaikus įleisdavo nemokamai, nors už kai kurias pramogas mokėdavo ir iš asmeninių lėšų. Bičiulis kunigas Algirdas atvykdavo su jaunimo organizacijų narėmis, kai kurios jų vėliau nekart lankėsi ar net liko gyventi Belgijoje, Prancūzijoje. Kartais pastogę suteikdavo ir automobilių vykdavusiems pirkti lietuviams, taip užsimegzdavo ryšiai, o kai kurie jų vėliau atvykdavo paviešėti ir su vaikais.

Mainai visada vyksta dviem kryptimis, tad Flandrijos ir Lietuvos draugija nekart rengė draugijos nariams ir draugams išvykas į Lietuvą. Lankėsi įvairiose Lietuvos vietose, dalyvavo renginiuose, šventėse, lankydavo draugus. Vieno vizito metu 2004 metais diufeliečiai ant Kryžių kalno pastatė ir savo kryžių.

Vadovavosi krikščioniškais principais

Į klausimą, ko vedina tiek dėmesio skyrė Lietuvai ir jos žmonėms, Francina atsako: „Nors niekada nebuvau labi pamaldi ir į bažnyčią nueinu ne dažniau nei reikia, visada vadovavausi krikščionišku principu – padėti, daryti gera kitam.“ Francina vaikystėje mokėsi vietos vienuolyne. Kadaise Diufelio vienuolyne seserų buvo keli tūkstančiai. Dabar jų belikę vos 120. Visgi vienuolės taip pat daug prisidėjo prie labdaros Lietuvai. Francinai padėdavo vienuolyno viršininkė sesuo Dora. O Lietuvoje susipažino su seserimi Rozana.  Krikštėnų bažnytėlė, kurioje Rozana dirbo, gavo gražius medinius vienuolyno suolus. Senų suolų seserys turi ir daugiau, tad Francina galėtų juos perduoti, jei tik prireiktų. Beje, sesuo Rozana, ilgą laiką dirbusi Prancūzijos gydymo įstaigose, o nuo 1991 atvykusi į Krikštėnus, ten gyvena jau per trisdešimt metų ir pati nuolat padeda parapijiečiams lietuviams. Kartu su Francina ji yra organizavusi labdarą Lietuvai. Jos rūpesčiu Želvos ambulatorijai buvo padovanota beveik nauja stomatologinė įranga. Lietuviai jai atsidėkodami į jos gimtąjį de Panne miestelį nusiuntė iš ąžuolo išdrožtą R. Puškoriaus skulptūrą „Rūpintojėlis“, kurios buvimo vietos miestelio bažnyčioje besidomintiems tektų paieškoti. Su religija susijusią, bet kiek kitokio pobūdžio istoriją Francina ir Renė prisimena su šypsena. Kartą gavėnios laikotarpiu jiedu lankėsi Lietuvoje, šeimininkai, būdami labai religingi, pasninkavo, tad nebuvo labai vaišingi. Tąkart juos „išgelbėjo“ pas save pasikvietusi draugė iš ambasados Irena Ūsaitė. Nuo to laiko jie stengėsi lankytis Lietuvoje vasarą arba rugsėjo mėnesį.

Didžiausias apdovanojimas – draugystė

Už savo gerus darbus Lietuvai ir pagalbą žmonėms Francina ir Renė buvo nekart apdovanoti. 2004 metų Valstybės dienos proga liepos 6-ąją Francinai, kaip Flandrijos – Lietuvos draugijos pirmininkei, buvo skirtas Vytauto Didžiojo ordino medalis. Apdovanojimas iškilmingai įteiktas 2005 metais Diufelyje, švenčiant vasario 16-ąją. Vietos bažnyčioje buvo laikomos flamadiškos – lietuviškos mišios, pasveikinti atvyko profesorius Vytautas Landsbergis, Zarasų vicemeras Algimantas Dumbrava, dalyvavo Diufelio meras ir vietos bendruomenė. Po dešimties metų, 2014-aisiais metais, už dvišalių Lietuvos ir Belgijos santykių puoselėjimą Lietuvos Užsienio reikalų ministerija Francinai įteikė garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Už nuopelnus Zarasams Francina yra gavusi Zarasų krašto garbės pilietės pažymėjimą. Visais šiais apdovanojimais pora labai didžiuojasi, bet širdžiai brangiausios – asmeninės dovanos iš draugų lietuvių, kurių yra gavę ne vieną. Po metų pabaigos švenčių atvykę darkart aplankyti Francinos ir Renė, neatsistebime gausybe lentynoje išrikiuotų kalėdinių atvirukų – daug jų ir nuo draugų iš Lietuvos, nepamirštančių pasveikinti bičiulių diufeliečių.

Pastaraisiais metais Francina ir Renė bei jų draugai labdarą organizuoja daug rečiau. „Energija jau nebe ta, o prieš trisdešimt metų buvome dar tokie jauni…“- atsidūsta Francina. Vis dėlto su jų pagalba Belgijos lietuvių bendruomenė jau ne pirmus metus Diufelyje gauna leidimą rengti Benelux sporto žaidynes. Prieš keletą metų Belgijos lietuviai sukrovė pilną vilkiko priekabą labdarai į Lietuvą skirtos ligoninės įrangos. Šįkart Francina su Renė tik tarpininkavo, nors anksčiau patys sukviesdavo vietinius padėti. Ir šiais metais vėl lauksime jų apsilankančių Benelux sporto žaidynėse Diufelyje.

Belgijos lietuvių bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkojame Francinai ir Renė už papasakotą istoriją ir už jų dosnią širdį, neįkainojamą paramą, draugystę ir meilę Lietuvai. Linkime sveikatos ir stiprybės!