Pokalbis su Keliautojų klubo siela Rūta Knizikevičiūte

Skirtingas pasaulio šalis kaip tiltai sieja mažos ir didelės žmonių istorijos. Istorijos, kurios atskleidžia ir be galo turtingą ir įvairiabriaunę lietuvių, ne vienus metus gyvenančių Belgijoje, patirtį. Šiemet Belgijos lietuvių bendruomenės Keliautojų klubas švenčia savo 15-ąjį sezoną ir ta proga pakalbinome šio klubo įkūrėją ir ilgametę vadovę Rūtą Knizikevičiūtę. Susitikome pakalbėti apie klubą, tačiau pokalbis, kaip ta upė, maitinama gaivių miško šaltinių, išsiplėtė ir atskleidė daug įdomių Rūtos gyvenimo elementų. Pasirodo, Rūta ne tik keliauti mėgstančius lietuvaičius subūrė. Ji įvairiuose lietuvybės puoselėjimo baruose nenuilstamai darbuojasi nuo pat 1990-jų, kai išvyko iš Lietuvos.

Sutarėme, kad plačiau apie Keliautojų klubą, jo keliones ir kartu besidarbuojančius aktyvius klubiečius Rūta papasakos pati vėliau, o mūsų pokalbis bus tiek apie klubą, tiek apie pačią Rūtą.

K. Kas vis dėlto įkvėpė įkurti Keliautojų klubą 2009 m.?

A. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą į Belgiją atvyko daug jaunų žmonių. Senosios bendruomenės renginiai, daugiausia šventiniai susitikimai, jų nebetenkino, atsirado poreikis imtis kitokios veiklos. Tų metų pavasarį naujai išrinktos Lietuvių bendruomenės taryba išplatino anketą, norėdama sužinoti, kokia veikla bendruomenės nariai pageidautų užsiimti. Be įvairių kitų pasiūlymų, vienas buvo įsteigti Kelionių klubą „Pažink Belgiją“. Į jį atsiliepėme keturios mėgėjos keliauti pėsčiomis ir nutarėme kartą per mėnesį organizuoti žygius. Pasivadinome Keliautojų klubu, jam vadovauti apsiėmiau aš, o rugsėjo mėnesį pakvietėme į pirmąjį žygį.

K. Kaip plėtojosi klubo veikla? Kokie žygiai ir susitikimai buvo įsimintiniausi?

A. Man turbūt labiausiai įsimintinas tebėra pirmasis, kai didžiulis mūsų būrys saulėtą rugsėjo dieną išėjome iš nepaprastos istorijos senojo Damme miestelio… Palei nuostabaus grožio kanalus, su dainomis, linksmai nusiteikę.

Pirmuosius žygius rengėme pėsčiomis, jie buvo neilgi, dauguma netoli Briuselio ir juos vesti dažniausiai tekdavo man. Po kurio laiko išmėginome žygius dviračiais, vėliau atsirado tradicija kartą per metus, jei tik Ardėnuose pasninga, pakeliauti ten slidėmis. Prigijo ir iki šiol yra laukiami vadinamieji ,,kariniai“ žygiai, kuriuos kartą per metus rengia Ardėnų mūšių atminties draugijos. Maršrute, kurį praeiname su šimtais iš įvairių šalių atvykusių minėtų draugijų narių, kariškių, sutinkame persirengusių įvairiausių vaidmenų „mūšių dalyvių“ grupes su to meto karine technika, patiriame tikrą II pasaulinio karo atmosferą. Ir kareiviškos sriubos paragaujame.

Iš kitų ankstyvųjų gerai prisimenu žygį Barle-Nassau miestelye Nyderlanduose, kur nuo seniausių laikų yra lopinėliai Belgijai priklausančių teritorijų, o tuose lopinėliuose – vėl Nyderlandų gabaliukai. Šalių sienos miestelyje kerta gatves, net namus. Itin palanki aplinka kažkada ten klestėjusiai kontrabandai! Apie ją mums vaizdžiai ir šmaikščiai papasakojo vietinio kultūros centro ir radijo stoties vedėjas Frankas, kuris pats būdamas trumpabangininku perkeldavo savo radijo siųstuvą į kitą kiemo pusę tam, kad mokėtų mažesnius mokesčius.

Neužmirštami žygiai dviračiais palei Belgijos Centro kanalą ir jo šliuzus, kur kėlėmės laivų keltu, Nyderlanduose palei Kinderdijko malūnus, pėsčiomis – tarp uolų Liuksemburgo „Šveicarijoje“, mėlynu hiacintų kilimu Halės miške ar žydinčių viržių laukais. Įdomus savo geografija buvo žygis per tris šalis – Belgiją, Liuksemburgą ir Vokietiją. Šengeno erdvėje taip paprasta kirsti šalių sienas! Prisimindami senosios lietuvių bendruomenės narius, surengėme žygį, kurio metu aplankėme ilgametės bendruomenės pirmininkės Stasės Baltus (šias pareigas ėjo 1956-2001 m.) dukros Francine Baltus kapą Maulin-du-Ruy kapinėse, susitikome su šių lietuvybės išlaikymui pasišventusių moterų giminaičiais. Vėlinių dainas dainavome drauge su Belgijos lietuvių folkloro grupe „Rasos“.

Didžiausias planavimo ir veiklos koordinavimo projektas buvo 2018 m. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas žygis, kur pėsčiomis ir dviračiais buvo įveikta 100 km trasa iš Neekerspoel per Diufelį, Leveną, Neerijse, Jezus-Eik į Briuselį. Jo metu įvyko jaudinantis susitikimas su Lietuvos rėmėjais ir labdaros projektų iniciatoriais Rene Verbeke ir Francine Baeten-van der Brande, įdomi paskaita apie litvakų filosofą Emanuelį Leviną Leveno katalikų universitete. Aktyvių dalyvių buvo apie 200 ir turbūt antra tiek lietuvaičių, pasitikusių visomis šeimomis Briuselyje. Žygio pabaigą vainikavo šiltas priėmimas ambasados kiemelyje.

K. Kas organizuojant žygius tau yra įdomiausia? Su kokiais iššūkiais susiduri? Esu ne kartą dalyvavusi tavo rengtuose žygiuose ir jie visada būdavo apgalvoti iki menkiausių detalių.

A. Sudėtingiausia dalis man yra maršruto sudarymas, įdomiausia – jo tikrinimas, kai pamatai realybėje tik vaizduotėje susikurtą vaizdą, kai ieškai gražesnio takelio, maršrutą „šlifuoji“. Darbo ruošiant žygį tikrai nemažai – surasti patrauklią vietą, nubrėžti kelią, kruopščiai skaičiuojant atstumus, užtikrinti keletą svarbiausių elementų (parkingus, kavines), paruošti ir išplatinti skelbimą, registruoti dalyvius, derinti kooperavimąsi nuvažiavimui į žygio vietą. Stengiamės, kad į žygio vietą būtų galima atvykti viešuoju transportu arba bent nurodome atvykimo galimybes. O kur dar maitinimosi klausimas, keliautojų skaičiaus ir meniu derinimas su restoranėliais ar kavinėmis. Toks visų mūsų, organizuojančių žygius, darbas ir iki šiol nebuvo didelių nesklandumų ar priekaištų. Priešingai – į žygius renkasi vis daugiau tautiečių. O mes, jei reikia, vienas kitam padedame.

Iššūkiai? Kai kažkam sutrinka sveikata ar batas nutrina koją, kai kelias dienas prieš žygį ar ir per jį merkia lietus ir nežinai, kaip pravesti grupę dumblinais takais, arba kai atvyksti į žygio vietą, o, pasirodo, prasidėjęs medžioklės sezonas ir miške girdisi šūviai (šypsosi).

Be lietuvių keliautojų klubo, jau 22 metus dalyvauju ir Cepulb, prie ULB veikiančio vyresniųjų universiteto, žygeivių klube, ten taip pat vedu žygius. Dažnai tai, ką pasiūlau vienam klubui, vėliau, pritaikiusi ir pagerinusi, pasiūlau ir kitam – taigi, jei netikėtai tenka pavaduoti kažkurį iš organizuojančiųjų, visada turiu žygių rezervą.

K. Ar skiriasi belgų ir lietuvių žygeivių poreikiai, lūkesčiai?

A. Taip, šiek tiek skiriasi. Belgai daugiau nori pasidžiaugti gamta, ištrūkti iš miesto. O lietuviams rūpi aplankyti vietos įdomybes, istorines ar kultūrines vietas, pabendrauti. Dažnai žygiuose dalyvauja neseniai į Belgiją atvykę gyventi ar studijuoti lietuviai, tad jiems tai yra puiki galimybė susipažinti su lietuvių bendruomenės nariais. Nors pasitaiko ir taip, kad užsišnekėję nebematome to, kas yra aplinkui, nebepastebime viso gamtos gražumo, dėl kurio ten atėjome. Čia ne kritika, natūralu, kad žmonės išnaudoja progą neformalioje aplinkoje pabendrauti su tautiečiais.

K. Kaip atsirado tavo pomėgis keliauti ? Gal tuo užsiėmei nuo pat jaunų dienų?

A. Žygiai prasidėjo vyresnėse mokyklos klasėse, o už būtiną jiems ištvermę turbūt reikia dėkoti tėvams. Būdama 6–7 metų jau turėjau slides ir pačiūžas. Gyvenome Šiauliuose ir visą šeimą čiuožinėti ant užšalusio Talšos ežero ar aplinkinių pievų išvesdavo tėtis. Vasaros savaitgalius leisdavome gamtoje. Atostogaudavau kaime pas dėdes pusbrolių ir pusseserių būryje. Mes, „miesčionkos“, turėjome dirbti kaip ir jie – ravėti kolūkio priskirtas „normas“, skinti uogas, prižiūrėti mažesniuosius. Tiesa, buvo ir įdomesnių darbų, tokių kaip nujodinti į ganyklas per dieną dirbusius arklius ar naktigonėje budėt. Keliaudavome į miškus grybauti, prie Lėvens meškerioti. Turbūt iš ten ir atsirado tas poreikis eiti į gamtą, būti joje. Visą paauglystę sportavau, bėgiojau, slidinėjau, baidarinio irklavimo sporte net I atskyrį turėjau. Mokykloje susidomėjau orientaciniu sportu. Įgyta patirtis padėjo išmokti skaityti žemėlapius, naudotis kompasu.

Juokauju, kad čia, Belgijoje, kur yra begalė žygeiviams tinkamų takų takelių ir, sėdus prie žemėlapio, reikia paruošti konkretaus ilgio žiedinį maršrutą, padeda mano inžinieriavimo patirtis – kažkada teko projektuoti spausdintines plokštes itin sudėtingoms radioelektroninėms schemoms. Ten taip pat labirintai – randu panašumo (juokiasi).

K. Tavo dabartinis vyras taip pat yra inžinierius. Iš istorijos žinome, kad belgų inžinieriai nemažai veiklos vykdė Lietuvoje, konkrečiai Kaune – 1892 m. pagal belgų inžinieriaus E. Dupon projektą Kaune įrengti geležinkelio bėgiai konkėms, arkliais traukiamiems tramvajams, 1900 m. belgai Kaune pastatė pirmąją elektrinę. Žinau, kad susipažinote Lietuvoje ir paskui beveik 10 metų kartu keliavote po įvairias pasaulio šalis. Tai, be abejo, irgi prisidėjo prie tavo pomėgio keliauti?

A. Taip, belgai įrenginėjo pirmą automatinę dviračių surinkimo liniją Šiauliuose. Ten ir susipažinome, o po kurio laiko išvykau pas jį į Tailandą, susituokėme. Vėliau gyvenome JAV, Slovakijoje, Kazachstane. Kiekviena šalis kažkuo prisidėjo. Tailandas ir aplankytos gretimos Azijos šalys atvėrė platesnį žvilgsnį į pasaulį. Slovakijoje įvyko pirmoji rimtesnė pažintis su kalnais. Vasarą keliavome po juos pėsčiomis, žiemą važiuodavome slidinėti. Iš Bratislavos išvykdavome pasivažinėti dviračiais į Austriją po jos aplink Dunojų išsibarsčiusius vynuogynus. Kazachstane savaitgaliais eidavome į dienos žygius po Tianšanio kalnus. Tokių didingų erdvių iki tol nebuvau mačiusi. Aukščiausias ėjimas ledynais buvo net 3,5 tūkst. metrų aukštyje. Teko keletą kartų pačiuožinėti aukščiausiai pasaulyje (1700 m virš jūros lygio) įrengtoje olimpinėje Medeo čiuožykloje. Beje, prieš išvykdami iš Amerikos, tris savaites automobiliu keliavome po šalį iš Teksaso per visus puikiuosius JAV nacionalinius parkus iki San Francisko ir atgal, įveikėme beveik 10 tūkst. km. O grįždami, jau netoli tuometinių namų Hjustone, dar pravažiavome pasiūlytu maršrutu pro žydinčių lubinų laukus.

K. Kazachstane 1998 m. tapai pirmąja lietuvių kalbos mokytoja lituanistinėje mokyklėlėje. Papasakok apie tai plačiau.

A. Lietuvos ambasadoriumi Kazachstane tuo metu dirbo mano buvęs KTU Radielektronikos fakulteto dėstytojas V. Bulovas. Jo iniciatyva buvo įsteigta Kazachstano lietuvių bendrija, o jo žmonos Onutės rūpesčiu – mokyklėlė Almatoje. Tai ji prišnekino mane tapti mokytoja. Savo pirmuosius mokinius – 6 suaugusius ir 6 vaikus – mokiau savo namuose. Žinoma, be atlyginimo, kartais dar ir pyragu pavaišindavau. Kazachstane lietuvių bendruomenė buvo gana gausi, ją sudarė buvę tremtiniai, jų palikuonys, taip pat didžiosiose statybose dirbę ir ten šeimas sukūrę žmonės. Dažnai seneliai ar tėvai jau būdavo pamiršę lietuvių kalbą, bet atvesdavo jos mokytis savo vaikaičius, vildamiesi, kad jie sugrįš į Lietuvą. Vienas mano mokinių, talentingas vaikinas, pramokęs lietuvių kalbos, išvyko tęsti muzikos studijų į Vilnių. Dabar tokių jau ne vienas. Girdėjau, kad nemažai šeimų grįžo į Lietuvą ir kad mokykla dar veikia.

K. Lietuvių kalbos mokei ir užsieniečius Briuselyje.

A. Kai grįžome į Belgiją, beveik 10 metų tęsiau pradėtą ir man labai įdomų darbą. Pradžioje lietuvių kalbos mokiau lietuvaites vedusius vyrus, vėliau vedžiau lietuvių kalbos kursus europinėse institucijose vertėjams.

K. Esi minėjusi, kad ši veikla atitraukė tave nuo svajonės, kurią slapta puoselėjai – tapti vertėja. Leidykla „Vaga“ jau 28 metus pakartotinai leidžia tavo išverstą P. Coelho knygą „Alchemikas“. Ši knyga garsi tuo, kad yra įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip į daugiausiai pasaulio kalbų išverstas romanas.

A. „Le Figaro“ žurnale perskaičiusi diskusijas apie tuo metu populiarumo viršūnę pasiekusį „Alchemiką“, knygą nusipirkau. Man pasirodė labai prasmingos jos mintys ir pagalvojau, kad būtų gera, jog ir mano vaikai ją perskaitytų. Taigi, jiems ir pradėjau versti. Prie to, kad šį vertimą 1996 m. išvydo žymiai daugiau žmonių, savo raginimais kreiptis į leidyklą prisidėjo mano sesuo ir mama, kurioms siunčiau po pluoštelį išversto teksto. Verčiau iš prancūzų kalbos, o portugalų kalbos vertėjai teko atlikti sutikrinimą su originalu. Džiaugiuosi, kad nuo to laiko „Vaga“ išleido daugybę pakartotinių šios knygos leidimų, kad pagal ją buvo pastatytas radijo spektaklis ir kad ją perskaitė ne tik vaikai, bet ir visi dabar jau suaugę mano vaikaičiai. Po „Alchemiko“ vertimo darbą norėjosi tęsti – iš tiesų tai buvo darbas su lietuvių kalba, kurios taip ilgėjausi, bet tuo metu teko visa galva panirti į jos mokymą, be to, vėliau pajutau, kad man su kompiuteriu ilgai draugauti netinka.

K. Kas tau padėjo išsiugdyti meilę lietuviškam žodžiui?

A. Manau, kad ją man įskiepijo puikus ir labai griežtas tuometinės J. Janonio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Vitoldas Švickis. Turbūt ir mama, kuri, būdama bibliografe ir kraštotyrininke, gyveno nuolat apsupta knygų. Iš jų ir kitų spaudinių rinko Šiaulių krašto istorijos trupinėlius, kuriuos kasmet pateikdavo savo rašomuose metų krašto istorijos kalendoriuose. Teko bibliotekoje padirbėti ir man. Mūsų namuose visada buvo daug knygų, buvo diskutuojama apie jas. Ir ne tik apie jas. Beje, mano tėvas gydytojas taip pat visą gyvenimą rinko ir išleido dviejų tomų Šiaulių krašto medicinos istoriją. Turbūt jų įkvėpta aš pati, jau dirbdama inžiniere, laisvalaikiu Šiauliuose ir aplink juos vesdavau ekskursijas atvažiavusiems turistams. Kaip tam tikras atlygis už tai buvo galimybė lydėti vietines grupes į tolimesnes keliones. Taip dar sovietiniais laikais aplankiau Armėniją, Gruziją, Uzbekistaną, Tadžikistaną, pabuvau prie Baikalo ežero Sibire.

K. Artėjant gegužės 12 d. vyksiančiam referendumui dėl pilietybės išsaugojimo negaliu neužduoti tau apie tai klausimo. Šiuo metu turi Belgijos pilietybę. Teisė atgauti Lietuvos pilietybę tau yra labai svarbi.

A. Man pačiai šis klausimas nebėra aktualus – nebegalėsiu atgauti Lietuvos pilietybės neatsisakydama Belgijos pilietybės, o gyvenu juk Belgijoje. Labai skaudu, kad lietuviškąją praradau. 1990-tų gegužę, kai susituokėme, Lietuva dar nebuvo pripažinta tarptautinės visuomenės, vis dar buvo grėsmė, kad Maskva jos nepaleis. Aš turėjau sovietinį pasą. Priprašyta vyro, parašiau prašymą Belgijos pilietybei įgyti, kad galėčiau ramiau į Lietuvą skristi iš tų tolimų šalių, kuriose jis dirbo, kad galėčiau su juo lengviau į tas šalis važiuoti. Vėliau įgijau lietuvišką pasą. Buvau ir pamiršusi tą prašymą, kai jau Amerikoje gavau pakvietimą atvykti į Belgijos atstovybę Hjustone atsiimti belgiško paso. Po kurio laiko netekau teisės į Lietuvos pilietybę. Sunku buvo, bet sustiprino vyro žodžiai „ar tu mažiau lietuvė būsi, jei tavo pasas kitoks?“. Manau, kad tai kaip tik dar labiau paskatino puoselėti lietuviškas šaknis, nes buvimas kitur tą priklausomybės savo tautai jausmą tik sustiprina. Laimei, Lietuva dabar yra Europos Sąjungoje, niekas man netrukdo važiuoti į Lietuvą ir ten būti. Lietuvoje gimiau, ten gyvena mano vaikai ir vaikaičiai, iš Lietuvos gaunu pensiją. Aktyviai dalyvavau ir dalyvauju lietuvių diasporos veikloje, lietuviškai kalbu turbūt daugiau nei kokia kita kalba. Aš esu lietuvė.

K. Kokia veikla lietuvių bendruomenėje užsiimi dar?

A. Jau beveik 15 metų dainuoju Briuselio lietuvių chore „Be lietaus“. Dabar ruošiamės šių metų jubiliejinei 100-mečio Dainų šventei Vilniuje, jau praėjome atranką į ją. Dalyvauju daugumoje bendruomenės renginių, kurių, širdis džiaugiasi, čia netrūksta.

Labai dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad tavo gyvenimo knyga pildytųsi naujais spalvingais puslapiais! Nekantriai lauksime tavo pasakojimo apie Keliautojų klubo 15 metų veiklą, aktyviausius narius ir aplankytas vietoves.

Nuotraukos: A. Grubliauskienės, G. Pikutienės, R. Knizikevičiūtės, R. Samuolytės

Keliautojų klubo galeriją rasite šioje nuorodoje.

Naudota literatūra: