Tekėti už lietuvio ir šeimą tėvynėje kurti planavusi Simona sulaužė visus pažadus – pamilo belgą ir svetur tapo traukinio mašiniste

Simona Zubaitė / J. Ilkevičiūtės/LRT nuotr.

12 metų Belgijoje gyvenimą kurianti ir šeiminius santykius puoselėjanti Simona Zubaitė juokiasi, kad teko sugriauti daugelį sau duotų pažadų ir visuomenėje gajų stereotipų. Traukinio mašiniste dirbanti lietuvė visada sau sakė, kad jos vyras bus lietuvis, o šeimą kurs Lietuvoje, tačiau ištekėjo už belgo, kartu nedideliame Oudenardo mieste augina dvi dukras. Paradoksalu, bet Belgijoje ji labiau jaučiasi esanti lietuvė nei gimtinėje, mat grįžusi į tėvynę kaskart pasijunta vis svetimesnė.

„Gyvenimas teka savo vaga, o aš esu iš jos iškritusi, nesu toje vagoje, tik kartais įšoku į vandenį. Aš keičiuosi, man įtaką daro belgiškos vertybės, belgiškas gyvenimo būdas, tačiau taip pat keičiasi ir Lietuva, todėl atsiranda nesusipratimų, – paaiškina ji. – Pragyvenusi daugiau nei 10 metų Belgijoje tapau daugiau Europos piliete. Lietuva – mano namai, bet jaučiu, kad per metus atsirado tarpas tarp žmonių, kurie visą laiką gyveno [Lietuvoje], ir manęs, kad jiems aš nesu tokia pati lietuvė, kaip gyvenanti Lietuvoje.“

Simona pripažįsta, kad tik atvykus gyventi į Belgiją taip pat nebuvo paprasta. Moteris turėjo dirbti juodus darbus, išmokti olandų kalbą. Net įsitvirtinus su kai kuriais dalykais buvo itin sunku susitaikyti.

„Didžiausią skirtumą tarp Lietuvos ir Belgijos pajutau tada, kai tapau mama, nes į tėvystę belgai žiūri kitaip nei lietuviai, ypač į ankstyvąją tėvystę ir kūdikystę. Daug mamų pradeda dirbti, kai kūdikiui būna tik 2–3 mėnesiai. <…> Man, tiesą sakant, buvo visiškai nepriimtina taip anksti palikti kūdikį. Aš metus pasilikau namuose. Belgai nesuprato, bet man to reikėjo ir aš tuo džiaugiuosi“, – sako šešiametės ir devynmetės mama.

Simona Zubaitė su savo šeima / Asmeninio archyvo nuotr.

Simona su dukromis kalba lietuviškai, moko apie jų lietuviškas šaknis, nors gyvenant svetur tai ne taip paprasta. Nors ir supranta, ką lietuviškai sako mama, atsakyti joms lengviau olandiškai. Tačiau mergaitės su pasigardžiavimu kerta cepelinus, o prieš savaitę Simoną sujaudino, kai vyresnioji viename vakarėlyje grojant muzikai pareiškė: „Mama, aš taip norėčiau sušokti grečenikę.

Pradėjo nuo savanorystės, kuri išmokė, kad nebūtina būti tobulam

Iš Kauno rajone esančio Zapyškio kilusi Simona pamena, kad norą pagyventi svetur pajuto studijuodama Vytauto Didžiojo universitete.

„Studijavau socialinius mokslus ir po dvejų metų mums reikėjo pasirinkti sociologiją, edukologiją arba psichologiją. Aš taip dvejojau, kad nusprendžiau, kad man reikia ilgų atostogų ir išvykti į užsienį. To reikėjo, kad labiau pažinčiau save, pasaulį, suprasčiau, ko noriu iš gyvenimo. Nusprendžiau imtis savanorystės ir per ES programą atvykau čia [į Belgiją] savanoriauti.

Simona Zubaitė / J. Ilkevičiūtės/LRT nuotr.

Savanoriavau bendruomenėje „Arkos“, kur žmonės, turintys proto negalią, gyvena kartu su kitais. Kartu mes dalijomės kasdienybe, kartu dirbome, kartu šventėme, kartu liūdėjome. Tai buvo didelis atradimas mano gyvenime. Atradimas to, kad nebūtina ieškoti visą laiką kažkokio perfekcionizmo, nebūtina būti tobulam, kad būtum laimingas. Ir nereikia to tikėtis nei iš savęs, nei iš kitų“, – pažintį su Belgija prisimena ji.

Po metų grįžusi į Lietuvą Simona negalėjo pamiršti Belgijos, todėl jau po poros metų grįžo į tą pačią bendruomenę „Arkos“, įsidarbino asistente.

Tačiau čia Simona šypteli ir trumpam stabteli – iš tikrųjų grįžti labiausiai pastūmėjo meilė.

„Taip jau nutiko, kad vedama stiprių patriotiškų jausmų visada sakiau, jog šeimą kursiu tik Lietuvoje, mano vyras bus lietuvis. Bet meilė – toks nenuspėjamas dalykas ir per tuos pirmuosius savanoriavimo metus susipažinau su savo dabartiniu vyru. Taigi meilė sugrąžino atgal“, – atskleidžia pagrindinę priežastį.

Simona juokiasi, kad jų pažinties istorija dabartiniais, kaip pati sako, tinderio, laikais daug kam gali atrodyti neįprasta, nors iš tikrųjų ji labai paprasta.

„Mes tiesiog susipažinome kavinėje, kritome vienas kitam į akį, pradėjome susirašinėti“, – juokiasi.

Ištekėjusi už flamando, turėjo perprasti jų gyvenimo taisykles

Simonos vyras – belgas, kilęs iš olandiškosios Belgijos dalies – Flandrijos. „Grynas flamandas, čia gimęs, užaugęs“, – nenustoja juoktis.

Nusprendus kurti gyvenimą Flandrijoje ir gyventi tarp belgų, Simonai teko įveikti ne vieną kultūrinį barjerą, perprasti jų bendravimo taisykles.

Simona Zubaitė su savo šeima / Asmeninio archyvo nuotr.

„Labai svarbu suprasti ir atskirti, kad belgai kaip žmonės nėra tauta. Yra flamandai, yra valonai (prancūzakalbės Belgijos dalis) ir yra briuseliečiai. Flamandų ir valonų mentalitetas skiriasi labai stipriai. Apie valonus aš nieko negaliu pasakyti, bet flamandai yra labai punktualūs, labai darbingi, jie malonūs, bet tam, kad arčiau prisileistų svetimą žmogų, reikia padirbėti.

Tarkime, lietuviui draugui pasakysi, kad šį vakarą susitiksime, o su belgu reikia tartis bent prieš porą savaičių. Jis turi žinoti, ką ten darys, ar pietų ateis, ar tik kavos. Jie turi darbo dienos tvarką ir jiems labai sunku, jeigu reikia prisitaikyti prie situacijos, kuri staiga pasikeičia“, – apie skirtumus pasakoja Simona.

Lietuvei teko susidurti ir su skeptišku požiūriu į ją, kaip svetimšalę. Liūdniausia, kad požiūris į atvykėlius tik blogėja.

„Pastaruosius 10 metų požiūris keičiasi ne visai į teigiamą pusę, gal dėl to, kad migracija didėja. Pačioje pradžioje žmonės buvo atviresni, daugiau domėjosi, iš kur tu, kokios tavo šaknys, bet dabar jaučiu daugiau atsargumo ir daugiau stereotipiškumo, kad jei esi iš Lietuvos – tai Rytų [Europos] šalių, jaučiasi negatyvios emocijos. Bet, žinoma, tokie ne visi, labai didelė dalis belgų atviri, labai dažnai sulaukiu komplimentų, kad mano olandų kalba taisyklinga ir graži, pagyrų, kad įsitvirtinau čia, Belgijoje, turiu gerą darbą, gražią šeimą“, – pasakoja.

Simona Zubaitė / J. Ilkevičiūtės/LRT nuotr.

Darbas, kaip pati juokiasi, tikrai neeilinis – lietuvė dirba traukinio mašiniste. Šio gyvenimo posūkio iniciatorius – taip pat sutuoktinis: traukinio palydovu dirbantis vyras pastūmėjo Simoną pagalvoti apie visai naują ir jai nepažįstamą profesiją.

Būna ir taip: vidury Belgijos miškų per bėgius prašuoliavo kengūra

Simona pasakoja, kad nors darbas socialinėje srityje patiko, norėjosi ką nors keisti: „Ieškojau naujo iššūkio gyvenime, <…> norėjosi tokio darbo, kuris vis dar svarbus visuomenėje, bet socialinės interakcijos būtų mažiau, kad daugiau galėčiau išnaudoti savo protines savybes. Ir vieną vakarą sakau vyrui, kad galbūt traukinio mašinisto darbas man tiktų, o jis atsakė: „Tai darbas, kuris tikrai skirtas tau.“

Net metus trunkantys mokslai Simonos neatbaidė nuo minties tapti mašiniste, tačiau gauti darbą Belgijoje nebuvo paprasta, būtina mokėti kalbas, atlikti reikalingus testus.

Traukinio mašinisto kabinoje / J. Ilkevičiūtės/LRT nuotr.

„Atranka yra labai didelė, nes mes esame atsakingi už daug gyvybių. Labai svarbu mokėti ilgai išlaikyti dėmesį, turėti gerą atmintį, gerą loginį mąstymą, nes vis dėlto tai labai atsakingas darbas. Anksčiau tai buvo vien vyrų specialybė, nes reikėjo jėgos kraunant anglis, o dabar tai nėra taip svarbu – tai protinis darbas, reikalaujantis didelės koncentracijos“, – pasakoja ji.

Nors kiekvienas darbas gali būti gerai atliekamas tiek vyrų, tiek moterų, Simona pripažįsta, kad stereotipai gajūs netgi ir itin europietiškoje Belgijoje.

„Mūsų, moterų mašinisčių, nėra daug, tik 5 proc. Atsitinka tokių juokingų situacijų, kai keleiviai keistai žiūri, kai moteris eina į mašinisto darbo vietą. Vieną kartą 5 minutes stovėjau Briuselio stotyje, sėdėjau savo darbo vietoje ir, girdžiu, kažkas beldžia į langą. Atidarau, o ten stovi senelis su keliais anūkais ir stebisi, kad traukinį vairuoja moteris. Žinoma, tai kelia nuostabą, ypač vyresniems žmonėms“, – sako ji.

Traukinio mašinisto kabinoje vairo nėra, bet valdymas palyginti nesunkus, svirtį, kurią palenkus į viršų traukinys važiuoja į priekį, o palenkus atgal traukinys stoja, rodo Simona.

Ir nors nedidelėje mašinisto kabinoje tenka valandų valandas prabūti visiškai vienai, ji sako, kad tokia vienatvė yra graži ir suteikia peno mintims. Be to, darbas labai romantiškas, tenka pamatyti tokių peizažų, kurių šiaip keliaudamas nepamatysi, o gražiausiai pro traukinio langą atrodo saulėlydžiai: „Vaizdas iš mano „ofiso“ nuostabiausias, koks tik gali būti. Nuo tada, kai pradėjau vairuoti traukinį, pastebėjau, kad daug stipriau išgyvenu metų laikus, nes važiuodama matau, kaip keičiasi gamta. Be to, ir traukinys turi prisitaikyti prie oro sąlygų, vasarą ar žiemą traukinys važiuoja visai kitaip nei rudenį, kai daug lapų ir slidu.“

Simona džiaugiasi, kad rimtų incidentų darbe pavyko išvengti, tačiau vieną darbo dieną jai nutiko neįtikėtinas incidentas.

Simona Zubaitė / J. Ilkevičiūtės/LRT nuotr.

„Mes dažnai važiuojame pro gamtą ir matome stirnų, paukščių, zuikių, voveryčių. Bet kartą važiuoju mišku Belgijoje, žiūriu, šalia bėgių – kengūra. Prasikrapščiau akis, galvoju, Simona, kas tau yra. Pasirodo, ji buvo pabėgusi iš šalia gyvenančio žmogaus, kuris užsiima egzotiniais žvėreliais“, – juokiasi.

Dukroms skiepija lietuviškas tradicijas

Mamos darbas ypač žavi šešiametę ir devynmetę dukras: „Aišku, joms tai yra įdomu. Teko ne kartą eiti į jų mokyklas pasakoti, kaip praeina traukinio mašinisto diena. Aš jaučiu, jos irgi tuo domisi, ir gerai, kad tie standartai laužomi nuo pat mažumos, kad jos mato, jog gali siekti gyvenime ko nori, neapsiribodamos stereotipais.“

Vis dėlto bent kol kas mergaitės mamos pėdomis sekti neplanuoja. Vyresnioji itin susidomėjusi žirgais, o mažoji turi neįprastesnių svajonių.

„Mano mažoji yra labai išradinga, ji norėtų tapti balerina, bet jai labai patinka važinėti dviračiu, taip pat norėtų būti paštininkė. Tai ji sakė, kad šoks baletą ir šokdama pristatys laiškus“, – nenustoja juoktis Simona.

Simona Zubaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau dviejų dukrų mama taip pat pripažįsta, kad nors pati yra tikra Lietuvos patriotė, įskiepyti dukroms lietuviškas tradicijas nėra lengva.

„Su dukromis šneku lietuviškai, bet kadangi mūsų šeimoje yra daugiau olandų kalbos, jos įpratusios, kad aš kalbu olandiškai, todėl atsako olandų kalba. Bet su seneliais susišneka, kiek reikia, lietuviškai. Aš esu lietuvių tautosakos mėgėja, mes čia, Briuselyje, turime folkloro ansamblį „Rasos“, švenčiame Jonines ir merginas visada pasiimtu kartu, kad susipažintų su lietuvišku folkloru, šokiais. Gražu žiūrėti, kaip jos iš tiesų didžiuojasi, kad jų šaknys yra Lietuvoje. Ypač gražu buvo šį savaitgalį, mes buvome vakarėlyje su draugais, grojo muzika ir mano vyresnioji sako: „Mama, norėčiau dabar pašokti grečenikę.“ Tai yra folkloro šokis. Tada pagalvojau: „Va čia mano dukrelė.“

Skaudina, kai belgai nežino, kur Lietuva, mano, kad tai Rusijos dalis

Apskritai belgai nėra patriotiški, dėl to Simonai kartais Belgijoje labai sunku.

„Jiems nesuprantamas patriotiškumo jausmas, kas man, kaip lietuvei, atrodė savaime suprantama. Belgijoje, ypač Flandrijoje, tai daugiau asocijuojama su populistinėmis ultradešiniosiomis partijomis, rasizmu. Tai buvo toks dalykas, kurio aš nesugebėjau suvokti. Ir dėl to, kad jie neturi didžiavimosi savo tauta, jie neturi noro domėtis kitomis tautomis.

Dauguma belgų, kuriuos sutikau, flamandų nežino, kur yra Lietuva, nežino, ar ji yra ES, painioja, kad tai Rusijos dalis. Pradžioje man buvo šokas, skausmingai į tai reaguodavau, bet vėliau suvokiau, kad žmonės iš tiesų nežino, ir teko išmokti, kad geriau ramiau į tai žiūrėti, žmones pamokyti apie Lietuvą, nes kai pradedi apie tai kalbėti, jiems įdomu. Mano ratas draugų – belgai, aš esu jiems Lietuvos ambasadorė, nes jei jie galvoja apie Lietuvą, jie negalvoja apie ją kaip Baltijos valstybę su sostine Vilniumi, jie galvoja apie mane“, – pasakoja.

Labiausiai Simona, gyvendama Belgijoje, pasiilgsta ne gimtų vietų, lietuvių kalbos, gamtos ar cepelinų, bet, kaip pati įvardija, bendros atminties: „Būna juokingų situacijų ir norėtum palyginti jas su kokiu animaciniu filmu, kurį matei vaikystėje, ar žinomu Lietuvos veikėju, bet čia aš to padaryti negaliu. Net ir su savo vaikais galiu kalbėti lietuviškai, bet tos bendros praeities neturiu su žmonėmis, kurie mane supa kiekvieną dieną. To labiausiai pasiilgstu – bendravimo, kai iš poros žodžių supranti, ką norima perteikti.“

Be to, kad savo dukras moko lietuvių kalbos, puoselėja lietuviškumą, labiausiai Simona nori, kad jos išmoktų pačią brangiausią pamoką: laimingas gali būti visur ir laimė nuo vietos nepriklauso.

„Man labai svarbu, kad jos mokėtų į pasaulį žvelgti kritiškai ir nesivaikytų kartais visuomenės uždedamų privalomų stereotipų, kad tu turi būti laimingas ir laimę sukelia darbas, karjera, pinigai. Iš tiesų laimė slypi kituose dalykuose ir pirmiausia turi gerai pažinti save. Tik tada gali tapti laimingas“, – sako Simona.


Autorė Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt iš Belgijos 2021.07.24 07:00

Straipsnis publikuotas LRT.lt portale: Tekėti už lietuvio ir šeimą tėvynėje kurti planavusi Simona sulaužė visus pažadus – pamilo belgą ir svetur tapo traukinio mašiniste – LRT

Interviu su Simona LRT mediatekoje: Belgijos lietuvė pasirinko mašinistės karjerą: visada norėjau atsakingo darbo, teikiančio prasmę – LRT


Facebooktwitterredditpinterestlinkedinmail

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*