Keliautojų klubas: Pasivaikščiojimas po La foret de Soignes prieš liūtį 

Aistė Rutkauskaitė,
specialiai www.belglietuviai.eu

Lapkričio 22 d., sekmadienį, susirinkome į dar vieną žygį – paklajoti po La foret de Soignes, beveik 5 tūkst.hektarų mišką netoli Briuselio. Pirmiausia, mūsų žygio gidė Rūta atliko visų atėjusių apklausą apie tai, kurią dieną – šeštadienį ar sekmadienį – norėtų vaikščioti. Šeštadienis – geriausia diena apsipirkimui, sekmadienį gi kai kurie teikia pirmenybę ramiam poilsiui namuose prieš darbo savaitę ar nuėjimui į bažnyčią. Vieningo atsakymo nebuvo… Kadangi pasivaikščiojimas prasidėjo pačiame Briuselyje, Uccl‘ėje, išimtinai šį kartą rinkomės ne rytą, o popiet, kas turėjo leisti pavargusiems ilgiau pamiegoti, visiems ramiai susiruošti. Nepaisant to, vėluojančių buvo ir šįsyk!

Šiltas, nors gerokai vėjuotas oras, leido džiaugtis mišku – jau beveik be lapų, bet su storu ir minkštu jų kilimu po kojomis, o kartas nuo karto išlendantys saulės spinduliai nušviesdavo kelią ir suteikdavo galimybę fotografams pažaisti šviesa.

Pirmoji pasivaikščiojimo atkarpa – tiesi, iš abiejų kelio pusių išlakių skroblų apsupta. Nuskendusių vaikų alėja nuvedė mus iki tvenkinių, ties kuriais buvo surasta seniausių Briuselio apylinkėse archeologinių radinių, rodančių, kad žmonių čia gyventa jau beveik prieš 5000 tūkstančius metų. Miško alėjos pavadinime detektyvo, pasirodo, nėra – tai tik kažkada čia gyvenusio ir turėjusio keistą pavardę bei flamandų malūnininko vaikų pavardės tiesioginis vertimas į prancūzų kalbą…

Toliau mūsų kelias vedė per Vuylbeeko ornitologinį draustinį. Tvenkiniai, išgriuvę medžiai, upelio vaga, pelkė… Beeidami pamatėme inkilus, kurie atrodė paukščiams skirti. Pasirodo, tai buvo inkilai šikšnosparniams, kurių šiose apylinkėse yra net trylikos rūšių! Tačiau jie nyksta, todėl yra saugomi: jiems kalami namukai, specialiai, nulupant žievę, dėl jų „numarinami“ medžiai. Turbūt romantiška būtų vakare čia ateiti?

Netrukus kelią pakeitė išdžiūvusio upelio vaga vingiuojantis takelis. Aukšti šlaitai ir dar aukščiau didžiuliai medžiai. Kadangi buvo savaitgalis, o galbūt dėl gražaus oro, sutikome daug gamta besimėgaujančių žmonių: vaikščiotojų su vis dar man juokingai atrodančiomis lazdomis, intensyviai bėgiojančiųjų ar vedžiojančių savo augintinius šunis, triukšmingai praskubančių vaikų būrelius. Na ir, žinoma, raitelių, dėl kurių kai kurie takai uždrausti pėstiesiems. Vis dėlto Belgijoje rasti nuošalią vietą be žmonių yra nelengva…

Nuėjus gal šešis, gal septynis kilometrus, pradėjo smarkiai niaukstytis ir iškilo klausimas – eiti toliau ar sutrumpinti kelią ir sukti link kavinės. Sprendimas buvo priimtas teisingas – vos susėdę prie bendro stalo, pro langus pamatėme žaibus ir netrukus prapliupo tokia liūtis, jog kiek vėliau sugriuvę į kavinę mūsų miške sutikti žmonės jau buvo permirkę iki paskutinio siūlo. Džiaugėmės, kad mes žygį spėjome užbaigti sausi. Pavakary per radiją paskelbė, kad dėl blogo oro ir didelio vėjo La for?t de Soignes uždarytas, taigi kaip tik laiku juo pakeliavome.

Kitas, jau kalėdinis, žygis numatytas šeštadienį, gruodžio 12 d. ir jo datos keisti negalima, nes tai Tournai turistų klubo organizuojamas renginys. Bet dėl tolesnių keliavimų galima būtų padiskutuoti mums skirtame keliautojų klubo forume www.belglietuviai.eu/index.php?psl=forumas1&temid=35

Na, o nuotraukas iš šio pasivaiščiojimo rasite čia: http://www.belglietuviai.eu/lt/galerija/?type_0=gallery&album_gallery_id_0=82

Facebooktwitterredditpinterestlinkedinmail

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.