by Autoriai – V. Grigaitė, J. Grubliauskas ir R. Knizikevičiūtė
Spalio 21 dieną, keliautojų klubas kvietė lietuvaičius į pasivaikščiojimą po Belgijos-Olandijos Kalmthout Heide gamtos draustinį.
Kviečiame aplankyti nuotraukų galeriją iš įvykusio žygio.
Žygio dalyvė Vilma Grigaitė dalijasi įspūdžiais iš žygio.
„2012 m. spalio 21 d. rytas skubant Briuselio gatvėmis į stotį buvo dar giedras. Žvilgsnis klaidžiojo po pastatų langus ir ilgiau sustodavo ties nuostabiomis spalvomis išmargintų medžių lapija.
Stotyje gerai nusiteikęs lietuvaičių būrys vienas po kito pirko bilietus į Heidę ir žvilgčiodami vienas į kito avalynę galvojo, kuriam gi labiau pasisekė tinkamai apsiauti. Švilpukas, traukinio durys užsidaro ir mes jau kelyje.
Heide pasitinka mus su malonia rudeniška vėsa ir dar ryškesnėmis rudens spalvomis. Po kelių minučių kelio nuo ženklo, informuojančio apie flamandų saugomą gamtos teritoriją, pastebiu grybą, kuris lydės visos kelionės metu. Skaisti raudona kepurė su baltais taškučiais, baltas sijonėlis įvairiomis kompozicijomis pasirodydavo tai vienoje, tai kitoje vietoje.
Susiskaičiavę ir pasirinkę avinėliu pažymėtą taką keliaujam. Tolyje vis dar tvyro rūkas, žingsniuojam tvirtesniu keliu, o iš abiejų pusių telkšo pelkingi plotai. Kai kam tai primena Čepkelių raistą. Artėjam prie ežeriuko. Ramus vanduo, rūkas ir tolyje baltuojanti suknelė. Turime pripažinti, kad pasirinkimas vestuvinėms nuotraukoms tikrai geras. O mes keliaujam toliau ir staiga visų kameros nukrypsta į kelias, šį sykį jau tikras, aveles, bet turime žingsniuoti toliau, nes dar laukia nemažai kilometrų. Žingsniuoti netrukdo net prasidėjęs lietutis. Vieni išsitraukia skėčius, kiti užsitraukia nuo lietaus apsaugančių striukių gobtuvus. Keliui vingiuojant ir vis dar tvyrant rūkui akis negali nepastebėti ilgaamžių oranžiniais, žalsvais bei aukso ir vario atspalviais nusidažiusių, didingai rymančių ąžuolų, o žingsniuojant toliau ir matant plytinčius viržių plotus, kyla mintis, kad reikės čia sugrįžti, kai jos žydės.
Šias mintis nutraukia kelios jau matytos gamtovaizdžio detalės, kurios signalizuoja, kad apėjome ratu ir grįžome į tą pačią vietą. Šiek tiek nuklydome! Reakcijos buvo įvairios: nuostaba, šypsenos, o kai kam reikėjo ir paskatinimo. Kad atgautume jėgas netrukus surengėme atokvėpį su susiruoštais pietumis. Pasistiprinę patraukėme toliau. Ir kas žino, gal jei nebūtumę grįžę, nebūtume sutikę laukinių karvių? Juodos kaip tamsi naktis ir nepaprastai ramios. Toliau viskas sekėsi gerai, tik tiems, kas norėjo ką nors nufotografuot, vis tekdavo vytis tolstančiuosius. Ėjimui artėjant į pabaigą veiduose vis dar švietė šypsenos, kurias ilgiau išlaikėmę pamatę žmones su chalatais, besidžiaugiančiais saunos šiluma.”
