by Po žaliuojančius Valonijos slėnius, obelų sodus Flandrijoje ar vos porą savaičių per metus baltu sniegu nusidažiusius Ardėnus. Belgijoje gyvenantys ir į keliautojų klubą susibūrę lietuviai stengiasi į tokį žygį kartu išsiruošti kiekvieną mėnesį.
„Noras – išgyventi savo paties identitetą. Tik kartu su kitais bendruomenėje galime suprasti savo šaknis“, – apie tokių susibūrimų poreikį pasakoja keliautojų Belgijoje klubui šiuo metu vadovaujanti lietuvė Dalia Zdanavičiūtė.
Neseniai klubas atšventė 15 metų sukaktį. Nors lietuviai Belgijoje keičiasi nuolat – išvyksta vieni, atvyksta kiti, grįžta anksčiau gyvenusieji, Dalia tikisi – klubas atšvęs dar ne vieną jubiliejų.
Lietuvių kalba – prabanga
Idėja lietuviams žygiuoti kartu prieš 15 metų kilo spontaniškai.
„Iš pradžių susibūrė 8 lietuvių grupelė ir nusprendė – reikia žygiuoti. Rūta Knizikevičiūtė buvo pirmoji, koordinavusi klubo veiklą, ji apsiėmė organizuoti ir pirmą žygį“, – prisimena Dalia.
Šiandien klubas jau turbūt vargiai suskaičiuotų, kiek kilometrų per tiek metų įveikta. Be to, lietuviai ne tik žygiuoja, kartais rieda dviračiais ar šoka į slides. Tokia proga pasitaiko labai retai, geriausiu atveju kartą per metus, kai Belgijoje esančiuose Ardėnuose sausį iškrinta sniegas. Nuo pernai atsirado ir nauja tradicija – žygis baidarėmis.
„Pirmame žygyje, jei nemeluoju, žygiavo apie 10–15 žmonių, nedaug. Mažiausiai buvo 4 dalyviai, bet tada važiavome dviračiais daugiau nei 70 kilometrų per 40 laipsnių karštį. O jei žygis netoli Briuselio, daugiausia buvo 50–60 dalyvių“, – sako Dalia.
Ji džiaugiasi, kad į žygius lietuviais atkeliauja su visomis šeimomis – vaikais, netgi kūdikiais, ateina ir ne lietuvių – antrosios pusės ar pasisvečiuoti atvykę draugai.
„Yra sportiškų žmonių, kurie nori iššūkių. Kartais ateina su vaikais, tad gali nueiti daugiausia 10 kilometrų. Todėl stengiamės sudaryti bent kelis maršrutus, kad visi pradėtume kartu, o vėliau trasos kiek išsiskiria. Bet taip užsimezga draugystės, kurios tęsiasi ir toliau“, – pasakoja Dalia.
Ir pripažįsta – itin smagu, kad per žygius gali pabendrauti gimtąja kalba, kurios, gyvenant Belgijoje ir įsisukus darbuose, labai trūksta.
„Kai kurių partneriai užsieniečiai, bet poros kalba lietuviškai. Su jais pakalbėti būna labai smagu <…> Jei esi vienas kitoje šalyje, gali galvoti apie šaknis, bet tai reikia ir reflektuoti. Būtent per kitus pažįstame save. Su tėvynainiais galime kalbėti savo kalba, o lietuvių kalba savoje aplinkoje kai kuriems tapusi prabanga“, – pripažįsta ji.
Kiek Lietuvai metų – tiek kilometrų
Belgijoje žygiuojantys lietuviai visada stengiasi paminėti ir svarbias valstybines šventes.
„Kovą organizuojame tradicinį žygį – kiek atkurtos nepriklausomybės metų minime, tiek kilometrų ir nužygiuojame. Šiemet buvo 35 km, vadinasi, kitąmet nužygiuosime 36 km per vieną dieną. Tikėkimės, Lietuva dar gyvuos ilgai, todėl ateityje reikės daugiau dienų tokiam žygiui, – juokiasi Dalia. – Be to, visada giedame himną.“
Kai Lietuva minėjo valstybės atkūrimo šimtmetį, klubas žygiavo 100 kilometrų – dalį trasos įveikė pėsčiomis, dalį – dviračiais.
Dalia itin džiaugiasi, kad glaudžiai bendradarbiauja ir su Liuksemburge įsikūrusiu lietuvių žygeivių klubu, o neseniai pradėjo bendrą iniciatyvą su šauliais.
„Tai nauja iniciatyva, jie rengė akciją „Samaningi kilometrai“, kurią šauliai taip pat organizuoja Lietuvoje. <…> Vasarį įprastai dalyvaujame Antrojo pasaulinio karo veteranų rengiamame kariniame žygyje, žygiuojame 82-osios amerikiečių oro desantininkų divizijos parašiutininkų pėstininkų pulko karių takais. Jie mus kviečia eiti tai maršrutais, būna paruoštos instaliacijos – [tų laikų] palapinės, rūbai, ginklai. Žmonės tikrai ruošiasi tam renginiui, todėl galima pajausti, kaip ir kokiomis sąlygomis tada gyveno kariškiai“, – pasakoja ji.
Itin smagūs būna tradiciniai gruodžio žygiai, į kurių maršrutą visada įpinamos ir mažuose miesteliuose įsikūrusios kalėdinės mugės. Žygeiviai vaišinasi karštu vynu, bendrauja su vietiniais, pasidabina šventine atributika.
Vienu aspektu Belgija Lietuvai niekada neprilygs
Dalia sako, kad kiekvienas žygis savaip unikalus, savaip įsimintinas, bet jai patinka Valonijoje esantys Ardėnų kalnai. Būtent kalnų Lietuvoje Daliai labiausiai ir trūksta.
„Džiaugiuosi, kad Ardėnuose galiu pasijausti kaip kalnuose, nors jie nėra aukšti, bet yra ta kalnų dvasia. Tačiau čia trūksta ežerų, kurių Lietuvoje daugybė. Mūsų jūra man gražesnė, mielesnė. Kuršių nerija – unikali“, – sako Dalia.
Įvairūs kuriozai, netikėti iššūkiai, pokalbiai su vietiniais, besiganantys poniai ar jaučiai – visa tai taip pat prideda spalvų kiekvienai kelionei.
„Kiekvienas žygis savaip unikalus, būna netikėtų nuotykių. Pavyzdžiui, Valonijoje, netoli Liuksemburgo, ateiname pagal kelią prie upės, o liepto, kuris turėjo ten būti, nėra – potvynis jį nunešė. Reikėjo rasti, kaip pereiti upę, teko ieškoti medžių krituolių“, – juokiasi Dalia.
Klubo veikla nesustojo net tada, kai buvo sustojęs visas pasaulis – per pandemiją.
„Į tai žiūrėjome kūrybingai, rengėme virtualius žygius. Parengdavome maršrutą ir kviesdavome žmones jį nueiti, kad išliktų aktyvus laisvalaikio leidimas. Įveikusieji pasidalydavo nuotraukoms grupėje, kiti komentuodavo. Tas ryšis, bendrystė vis tiek liko“, – sako Dalia.
Perpublikuota iš LRT.LT Pasaulio lietuvių balsas 2025.07.18
Autorė Justina Ilkevičiūtė, LRT.LT iš Briuselio
