Lietuvių menininkai Belgijoje. Pokalbis su Renata Paksiene apie meną ir priklausymą: BElong

Lietuvos Nepriklausomybės minėjimų tarpušventyje Briuselyje kovo 2-ąją LR ambasadoje surengta pirmoji Belgijoje kuriančių lietuvių menininkų paroda BElong. Apsilankiau joje su gausiu būriu lietuvių ir svečių, vedama smalsumo pamatyti ne tik šią pirmąją lietuvių meno parodą Belgijoje, bet ir darbus sukūrusius menininkus bei pakalbinti parodos sumanytoją ir organizatorę dizainerę Renatą Paksienę.

Papasakok, prašau, apie save, Renata, kokia Tavo atsiradimo Belgijoje, Tavo priklausymo istorija?

Belgijoje gyvenu jau 20 metų. Atvykom dar 2002 metais spalį, kai vyras gavo vienerių metų kontraktą. Jo darbas buvo susijęs su Lietuvos stojimu į Europos Sąjungą. Atvykom metams laiko, galvojau pasisemsiu patirties, pasimokysiu kalbų, nuveiksiu ką nors įdomaus, tada grįšiu atgal ir vėl dirbsiu savo darbus, kursiu savo kolekcijas. Bet šeima yra vientisa ląstelė, vyras laimėjo darbo konkursus, augo vaikai ir užsibuvome.

Esu baigusi Vilniaus Dailės akademiją, turiu menų magistrą, esu profesionali dizainerė. Prieš tai mokiausi Stepo Žuko Dailės technikume. Savo amato mokiausi ilgai, bendrai kokia 14 metų. Esu kaunietė, išvykusi studijuoti ir likusi Vilniuje. Dalyvaudavau Mados infekcijose, Madų dienose, InVogue. Tuomet buvo visame pasaulyje mados aukso amžius, jautėsi didelis kūrybos potencialas. Visgi palikau gyvenimą ten ir atvykusi čia, pradėjau kurti nuo nulio. Kai atvykau, nemokėjau prancūzų kalbos. Niekad nebuvau gyvenusi kitoje šalyje. Buvau Lietuvoje beįsivažiuojanti, o čia teko ieškoti kitokių darbo formų. Interneto portaluose rašiau straipsnius, teikdavau konsultacijas, skraidžiau į Lietuvą, bet tai buvo sudėtinga. Kaip ir parodos pavadinimas BElong atspindi, gyvenam tarp dviejų šalių. Sunku dirbti ir šioje šalyje, susitvarkyti, spėti, kurti ir dar kitoje kažką nuveikti. Mes visi esam palikę draugus, kažkokius kūrybinius projektus Lietuvoje. Net ir dabar planuodama drabužio konstrukciją, žinau kur kreiptis Lietuvoje. Vienu žodžiu, nors sąsaja su Lietuva ir plonesnė, bet ji išlikusi. Bandžiau daug daryti per atstumą, labiau kreipti save į stilistiką. Paskui nusprendžiau kurti savo studiją čia. Atsirado įvairių poreikių, prašymų pakonsultuoti, pamokyti. Pagalvojau, kodėl gi ne. Dabar mados pasaulis pasikeitęs, jis tarsi sudėliotas iš gabalų. Stengiuosi daryti viską ką moku, nes tokie poreikiai. Tai man patinka, patinka ir mokyti kitus.

Kaip Tau kilo BElong parodos idėja, kurioje eksponuojamas vizualus menas? Juk esi dizainerė, o gal taip pat tapai?

Dailininkė nesu, bet jau mokantis Dailės akademijoje ryškėjo naujos tendencijos. Menininkas negali užstrigti viename meno žanre. Kurdama savo baigiamąjį darbą dariau vizualizaciją, tai buvo vieno mados daikto parodymas per plakatą, video ir kitas priemones. Viso to mokiausi atskirai. Tos jungtys mene šiuo metu yra dar organiškesnės, menininkai keičia savo kūrybos sritis, bando įvairias meno šakas. Dar Lietuvoje rengdavau meno ekspozicijas. Jos buvo labiau komercinės, pavyzdžiui reikėjo įmonės sukurtus drabužius parengti parodai, apipavidalinti. Taigi patirties jau buvau įgijusi.

Kaip vyko idėjos įgyvendinimas, organizavimas?

O ši konkreti paroda prasidėjo nuo to, kad dalyvaudavau įvairiose bendruomenės veiklose. Mačiau kokių šaunių dalykų žmonės suorganizuoja. Kartą pasakiau Gintarui (BLB pirmininkui aut.pastaba ), kad galėčiau prisidėti, tik nežinojau kaip. Jis pasiūlė keletą idėjų, ypač prilipo Liuksemburgo bendruomenės pavyzdys. Jie buvo jau anksčiau surengę menininkų parodą pavadinimu En Route. Mes nenorėjom kopijuoti, tik pasikonsultavome, nes žinome, kad Belgijos lietuvių bendruomenė gerokai skaitlingesnė, tad gali atsiliepti daugiau menininkų. Subūrėm organizacinę grupelę, kuri generavo idėjas. Pradinė idėja buvo parodyti tarptautinei bendruomenei Belgijos lietuvių menininkus, bet supratome, kad tai pareikalaus daug projektinio darbo, pinigų, laiko, žodžiu daug papildomų išteklių. Tada nusprendėme kreiptis į ambasadą dėl bendradarbiavimo. Pakvietėme menininkus dalyvauti, rinkome jų darbus, apsiribojome vizualiaisiais menais, nes deja negalima visko sumiksuoti, žinojome, kad reikia manevruoti pagal aplinkybes, nes neturėjome didelių ekspozicijos salių. Fotografijos nusprendėme šįkart neįtraukti. Atsiliepė šiek tiek daugiau žmonių, bet galiausiai organiškai susidarė toks skaičius, 11 menininkų, kuris labai tiko tokio pobūdžio parodai. Turėjome ir laiko apribojimų. Ši paroda yra Belgijos lietuvių bendruomenės renginys, socialinis reiškinys, o ne profesionalaus meno paroda, negalėjome atrinkinėti tik pagal profesionalumą. Bet mums pasisekė, kad natūraliai atsiliepė menininkai, kurie turi pasiekę tam tikrą profesionalumo lygį. Aišku, procesas neplaukė labai natūraliai. Menininkų gyvenimas nėra labai gerai suplanuotas, projektas bangavo.

O kokia gi BElong pavadinimo kilmė?

Šį pavadinimą pasiūlė draugė vertėja vieno pasivaikščiojimo su šunimis metu. Vėliau buvo dar keletas variantų, reikėjo kažkokios gražios įprasminančios kalbinės išraiškos to, ką mes darome, kam jaučiamės priklausantys, tai juk ir Belgija, ir Lietuva. BElong patiko tiek organizacinei idėjinei grupei, tiek menininkams. Paskui  pradėjome kurti plakatą. Bet realiai, tai menininkai buvo atsakingi už savo darbus, o mes jau visą koncepciją pritaikėme prie tų darbų.

Ar BElong yra tik paroda, ar tai bus ilgalaikis projektas?

Viskas, reikia pasakyti, sprendėsi eigoje, nes dar nežinojome, kokie žmonės kreipėsi. Pirminis tikslas buvo surengti parodą, konkrečią datą. Tačiau vėliau supratome, kad gal nereikia apsiriboti. Nusprendėme atsargiai pervadinti reiškinį į Belgijoje kuriančių lietuvių menininkų bendruomenę. Taip ši paroda tampa tos bendruomenės gimimu. Matau, kad domisi kiti menininkai. Svarbu šiame procese buvo žmogiškasis faktorius, galimybė susipažinti vieniems su kitais. Ne tik paėmėm, ištraukėm jų darbus, sukabinom bei parodėm, bet per tą procesą jie susipažino. Juos jungia lietuvių kalba, susitikę galėjo sužinoti, kas ką veikia, kas kokį kelią eina, pasidalyti patirtimi. Vieni yra profesionalai, gyvenantys menu, dalyvaujantys parodose, kiti yra susiję su daile, dailės mokytojai, dirba su vaikais, ir yra mėgėjų, dirbančių kitus darbus, bet jaučiančių didelį kūrybos poreikį. Tas procesas buvo lyg edukacija, ypač tiems kurie niekada nebuvo parodę savo darbų. Prieš parodą net keitėsi žinutėmis, kaip apsirengti, kaip kalbėti parodoje su lankytojais, kaip elgtis. Labai džiugina, kad atsivėrė galimybės jiems tarpusavyje bendrauti, gal patiems kažką pasiūlyti, gal dirbti kartu. Nuostabu tai, kad nei vienas anksčiau kitų nepažinojo, o dabar po truputį tampa bendruomene, ieško bendrų idėjų.

Ką gali įžvelgti bendro tarp šių menininkų? Gal yra lietuviškumo gija jų darbuose?

Mene įžvelgti sąsajas su šalimi nėra lengva. Pagrindinė jungtis tarp mūsų rodomų menininkų yra lietuvių kalba. Visi jie gyvena čia Belgijoje savo terpėje, gyvena skirtinguose regionuose. O kalbant apie stilių, sunku pasakyti. Nes jų darbai tokie skirtingi: vieni dideli, kiti gerokai mažesni. Kai kuriuose darbuose gal galima įžvelgti lietuvišką koloritą, ramybę, išlaikymą, bet kituose darbuose juntamos įvairios mokyklos ir stiliai. Matome Katedros motyvus, Ingos darbe, o Monikos – lyg velykinio marginimo motyvai, bet kiti darbai nebūtinai. Labiau įtakoja technikos. Na bet šios parodos ir tikslas yra reprezentacinis, jokios temos vienijančios nėra. Vienijanti tema – tai BElong, tai kad jie lietuviai, kuriantys čia.

Ar menininkai prisistato labiau kaip bendruomenės nariai, ar visgi tai yra noras ir galimybė parodyti save?

Menininkas yra individualistas, jis visų pirma nori parodyti savo darbus visuomenei. Tad pirminis tikslas buvo parodyti savo darbus parodoje, kita vertus parodyti lietuviškoje bendruomenėje buvo svarbu. Nes gyvendami ir kurdami Belgijoje, menininkai nebūtinai turi geras sąsajas su Lietuva. Tad ši paroda buvo tas pirmas kartas prisistatyti su savo darbai lietuvių bendruomenei.

Ar kas nors Tave labai nustebino visame procese, gal kurio nors menininko istorija?

Manęs niekas labai nenustebino. Bet aš pažįstu menininkus ir juos labai gerai suprantu. Organizuoju ir kitų veiklų, pavyzdžiui sporto, ir turiu pasakyti, kad mane ten labiau išmuša iš vėžių. O čia manęs niekas neišmušė. Kalbant apie istorijas, aš per daug jų nežinau. Daugelis nesirenka savo kūrybos čia aplinkybių. Ugnius čia užaugo, studijavo meno mokykloje ESA le75, siekia dirbti ir įsitvirtinti čia. Sandra taip mokėsi čia, kaip suprantu. Vasilijaus gal kiek kitokia istorija. Jis, dirbdamas tokį žemišką autovežio vairuotojo darbą, pajuto didelį kūrybinį impulsą, nusipirko dažų ir ėmė per pertraukas tapyti, o dabar mokosi pas meistrą, nori tapyti ikonas. Žmogui tiesiog užauga kūrybiniai sparnai, jis menu mėgaujasi ir semiasi patirties.

Kaip toliau vyks parodos pristatymas?

Reikia pasakyti, kad daug norinčiųjų nespėjo parodos pažiūrėti, tad rengsime iki kovo pabaigos atskirus apsilankymus. Stengsiuosi juose būti gidė, parodyti viską. Tuo tikslu paprašėme menininkų pateikti savo istorijas. Pirmosios, prisistatymo istorijos buvo išplatintos prieš parodą. O dabar prašome menininkų atsiųsti po istoriją apie darbą, siužetą, kūrimo procesą, darbo gimimo istoriją, koncepciją. Tada lankytojams galėsiu daugiau papasakoti. Juk norime sudominti, kad lankytojas stabtelėtų. Tad dabar lauksim jau pasakojamųjų istorijų, kurios leis pristatyti darbus, kūrybą.

Mes sugalvojome ir filmą, kurį rodėme parodos atidarymo metu. Iš tiesų paroda buvo performansas. Turėjome atskirą performanso kūrimo grupę. Nevisi gyvena Briuselyje, būtų buvę  sunku suderinti susitikimus, tad nufilmavome tik tris menininkus. Turėjom ir kitų idėjų, gal tapyti kartu su lankytojais, bet supratome, kad mus riboja aplinka, ambasada nėra parodų rūmai, reikia užtikrinti švarą. Pasilikom prie pirminės idėjos – kurti video. Prisidėjo ir profesionalus menininkas, kuris padėjo kurti tą video, išvertėm į anglų kalbą, kad galėtų suprasti visi.

Pertrauksiu tave, nes dar norėjau pasidalyti įspūdžiu apie menininkus pasakojančius savo istorijas parodoje. Teko pakalbinti kelis ir buvau sujaudinta nuoširdumo, kaip skirtingai jie kalba apie darbą ir kūrybą. Vienam svarbus vidinis pasaulis, emocijos, savo tapatybės išgyvenimas per tapymą, kitas kalba apie vaizdinius, simbolius savo darbe, mintis, kurios kyla kasdienybėje ir virsta paveikslu. Kitomis akimis pažvelgiau į tai, kas pavaizduota.

Taip, tai išgyvenimo istorijos. Menas be koncepcijos ne menas. Matom komercinį meną, kurį gatvėje pardavinėja žmogus, jis prisėda, nutapo upelį ir pardavinėja paveiksliuką, ten nėra gyvybės ir koncepcijos. Menas skiriasi savo emocijoms, asmeniškumu. Tai kaip aktoriai, viena yra perskaityti iš popieriaus, kita suvadinti – tai du skirtingi dalykai, nes įpini savo vidinį pasaulį. Dėl to istorijos įdomios. Sandra pavyzdžiui studijuoja žemėlapius ir paskui išnaikina savo darbuose jų funkcijas, žemėlapis visko netekęs tampa paveikslu. Kiti aiškina meną menotyrinėmis sąvokomis. Koncepcija yra esminė savybė, ji suteikia darbui vidinės būsenos atspindį, galbūt ir per objektą. Viena menininkių, Renata, nutapė darbą ir klausė, ką įsivaizduoju, aš jai papasakojau. Kažkokios bendros minčių tendencijos sutapo, bet pavadinimas jau yra labai individualus. Su viena parodos lankytoja kalbėjome apie Stasio skulptūras – bronzinius balandžius, kurios jai sukėlė prisiminimų apie prieškarinį Mariupolį. Ji buvo mačiusi šio miesto nuotraukas, kuriose buvo tokie žibintai-balandžiai. Kitam žmogui kiltų visai kitokių interpretacijų.

O kaip įsivaizduoji save šiame projekte toliau, koks būtų Tavo vaidmuo, ko tikiesi?

Tiksliai apibrėžti negaliu, bet man patinka padėti žmonėms. Aš nesu ta tikroji kuratorė, nesiekiu prisidėti prie pardavimų. Nors tikiu, kad ir šioje srityje kažkam po parodos pasiseks. Aš negalvoju konkretaus vaidmens sau. Be to man patinka konceptai, idėjos. Aš tarsiuosi ir toliau su menininkais, ką dar galima padaryti, įžeminsim idėjas. Matau didelį jų poreikį, niekas nenorėjo po parodos išsiskirstyti, po vieno žingsnio seka kitas. Matyt teks galvoti ir skleisti idėjas, nes menininkams lietuviams reikia susitikti, pasirodyti kitiems, vienas kitam. Vieniems gal tai įprasta patirtis, kitiems visiškai nauja. Galbūt įmanoma kitokio žanro paroda. Įsivaizduočiau galimybę kartą į metus ar pusantrų surengti mažesnio ar didesnio formato parodas. Tai atsargi mintis, nes viskas be galo šviežia. Noriu kad ši menininkų bendruomenė gyvuotų, tad reikės per socialinius tinklus skleisti žinią, kad prisijungtų kiti. Tai mane labiausiai domina šiuo metu. Esame nuo sausio mėnesio paleidę Facebook grupę BElong, stengiamės jos narių skaičių plėsti, sudominti naujus menininkus.

Pabaigoje noriu paklausti, kokių iniciatyvų Belgijos lietuvių bendruomenėje Tau dar norėtųsi?

Belgijos lietuvių bendruomenė pakankamai aktyvi, bet naujos patirtys visada įdomios. Jeigu atsirastų dar daugiau sričių, mus vienijančių, visų pirma per kalbą, per specialias sritis, tai būtų įdomu. Būtų įdomi idėja apjungti muzikuojančius. Nes yra mokančių vaikus muzikantų, daug grojančių žmonių, tad jeigu būtų kokia apjungianti iniciatyva, būtų gražu. Dar ir teatro neturime, gal būtų žmogus, kuris apsiimtų vaikams, o gal ir suaugusiems tokį įkurti. Menininkai visgi man ir toliau labiau rūpi, ir galvoju, kad nebūtinai turi vykti parodos, juk įdomios būtų ir vaikų edukacijos, plenerai su menininkais, kur nors išvažiuoti su visais vaikais ir dažais. Mane vis ta edukacija traukia.

Ko norėtumei palinkėti bendruomenei?

Aš tikrai labai laiminga, kad sutikau daug šaunių, visuomeniškų žmonių su iniciatyva, kurie aukoja savo laisvalaikį, kitiems kažką nori parodyti, suorganizuoti. Tai aš linkėčiau ir toliau bendruomenei stiprėti, kad dar daugiau prisijungtų tokių iniciatyvių žmonių, ir pasiūlytų, pasidalintų tuo, ką geriausia turi. Juk visiems patinka patirti, kažką naujo išmokti.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės Belgijoje kuriančių lietuvių menininkų bendruomenei! Daugiau informacijos apie BElong rasite šioje BLB svetainės rubrikoje bei Facebook paskyroje BElong

Žvilgtelėkite į parodos nuotraukas! O performanso filmuką žiūrėkite čia.

Facebooktwitterredditpinterestlinkedinmail

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *