by Šimtmečio Lietuvos dainų šventės aidai
Savaitę trukusi 2024 metų jubiliejinė Lietuvos dainų šventė Kad giria žaliuotų baigėsi. Kaip ją išgyvenome mes, Belgijos lietuviai, ką jutome būdami jos dalyviai, žiūrovai, pagrindiniai veikėjai? Kokį balsą įnešėme į harmoningą sambūrį lietuvių, sugužėjusių iš įvairiausių Lietuvos ir pasaulio kampelių į ypatingą mūsų lietuviškos tradicijos renginį ir reginį – Dainų šventę? Vieni į Dainų šventę vykome šokti, kiti dainuoti folkloro dainų, treti – giedoti Dainų dienoje. Dalyvavo net 3 belgiški chorai – suaugusiųjų „Be lietaus“, vaikų „Briuseliokai“ ir mišrus lietuvių bei užsieniečių (tikrai taip!) choras „Cantare“, folkloro ansamblis „Rasodas“ ir „Lietuvonio“ šokėjai, iš viso apie 90 žmonių. Visi iki vieno, vaikai ir suaugusieji, apimti didžiulio entuziazmo, metus repetavę, savaitėmis iki vėlumos šlifavę ir filmavę peržiūroms šokių judesius ir dainų melodijas, sulaukėme svajonės išsipildymo. Dainų šventė įtraukė į savo ritmą, atėmė laiko pojūtį ir apsuko galvą savo įspūdinga apimtimi – skaičiuojama, jog 37000 lietuvių atvyko dalyvauti šventėje ir paliudyti mūsų tautos gyvybingumą ir tradiciją. Visi kartu išgyvenome, parodėme ir perdavėme kitiems tai, ką prieš šimtmetį Lietuvos tautinio atgimimo nešėjai surinko į lietuviško paveldo kraitelę – liaudies dainas, giesmes, šokį, kalbą. Visgi geriausiai šventės esmę pristatys pačių dalyvių įspūdžiai ir išgyvenimai, norime jais pasidalinti.
Rasa iš folkloro grupės „Rasodas“:
Kai sekmadienio popietę lėktuvas nusileido Briuselyje, apėmė jausmas, kad grįžtu, Vilniuje praleidusi ilgiau nei tik vieną savaitę… Man, kaip ir daugeliui dalyvių, pasibaigus šimtmečio Lietuvos dainų šventei, emocijos nenurimo dar ilgai, nors, kaip ir daugeliui, ši Dainų šventė anaiptol nebuvo pirmoji. Dalyvauta joje ir su „Liepaitėmis“ vaikystėje, ir, studijų metais ir po jų, su Vilniaus universiteto chorais. Bet šiųmetė šventė vis tik buvo išskirtinė. Pirmą kartą dalyvavau Dainų šventės Folkloro dienoje su Briuselio lietuvių folkloro kolektyvu „Rasodas“.
Jei visai atvirai, važiavau nusiteikusi gana skeptiškai. Maniau, tiek mokėmės, repetavome, ruošėme kostiumus, o iš tiesų tik atliksime savo 20-ies minučių pasirodymą mažytėje scenoje kur nors Senamiesčio užkampyje, kur mus matys ir girdės gal tik koks vienas kitas atsitiktinis praeivis, tada dar praeisime Gedimino prospektu ir viskas. Tiek to džiaugsmo ir tebus. Tačiau tenka nuolankiai pripažinti, kad labai klydau. Mūsų džiaugsmai prasidėjo jau pirmadienį. Kartu parepetavę ir pasistiprinę pačiomis lietuviškiausiomis vaišėmis – šaltibarščiais su bulvėmis, šaltiena ir rūkyta žuvimi – nuvykome į LRT studiją, kurioje buvome nufilmuoti, kaip ir nemažai kitų užsienio lietuvių folkloro kolektyvų. Dabar belieka laukti, kada būsime parodyti laidoje „Duokim garo“.
O antradienį vykusi pati Folkloro diena – tai tikras miesto „reiškinys“! Koks nuostabus jausmas ėmė matant pilną Vilniaus senamiestį įvairiausiais margaspalviais tautiniais lietuviškais ir archeologiniais baltų kostiumais vilkinčių žmonių, vaikštant po tai dienai Bernardinų sode išdygusį senųjų amatų turgelį, klausant „dainuojančios Vilnelės“, ant kurios krantų tai šen, tai ten vis girdėjosi sustojusios dainininkų grupelės, o kur dar Muzikantų kiemas, Žolininkių kiemelis ir galybė kitų renginių. Visą dieną senamiestis dūzgė nuo folkloristų šurmulio. O kaip smagu būdavo, kai koks užsienietis paprašydavo nusifotografuoti su mumis ar koks tautietis užklausdavo, iš kokio regiono mūsų kostiumai! Baigiamosios dalyvių eitynės į Vingio parką sukėlė ne ką mažiau emocijų. Nors eisenoje žygiavo tūkstančiai dalyvių, kadangi mūsų kolektyvas nėra didelis, sustojome viena eile, tad galėjome lengviau pastebėti ant šaligatvių išsirikiavusius žmones, o tarp jų ir draugų bei pažįstamų veidus. Buvo be galo smagu, žygiuojant būgno ritmu, traukti dainas ir kartais, trumpai pabėgus „iš rikiuotės“, apkabinti seniai matytus ir pasiilgtus… O prasidėjus baigiamajam Dainų dienos koncertui, kartu su tūkstančiais choristų ir žiūrovų sugiedojus Tautišką giesmę ir po jos spontaniškai skanduojant „Lie-tu-va“, apėmusio jausmo apsakyti neįmanoma.Tikrai ne veltui Lietuvos Dainų šventė įtraukta į Reprezentatyvųjį UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Belieka jai palinkėti gyvuoti dar ne vieną, o kelis šimtus metų!
Sigita iš choro „Be lietaus“:
Dainų dieną šeštadienį pradėjome rytine repeticija Vingio parko estradoje. Eidama Vingio parku repetuoti, kvėpavau grynu miško oru, klausiausi paukščių čiulbėjimo, grožėjausi plačiu Neries vingiu, ir mąsčiau, kodėl turime tokį gilų ryšį su gamta ir per ją suvokiame savo tėvynę Lietuvą, kodėl apdainuojame tas žaliuojančias girias, Nevėžio ir Nemuno krantus. Manau, kad esu ne viena tokia, kuriai kilo panašių klausimų, o atsakymas turbūt būtų toks – todėl, kad mums visiems reikia savo šaknų. Ši unikali šventė yra geriausias įrodymas.
Su choru „Be lietaus“ dalyvavau Dainų šventėje pirmą kartą, nors puikiai prisimenu dainų švenčių įspūdžius iš vaikystės. Bet šventes patiriam kiekvienąkart kitaip. Susirinkome į eitynes nuo Katedros aikštės. Visa mūsų, Belgijos lietuvių, delegacija sugužėjo į Barboros Radvilaitės gatvę ir prisijungė prie tūkstančių šventės dalyvių. Kai eisena pajudėjo, atrodė kad ta žmonių jūra bus be pabaigos. Žygiavome su kolektyvų vėliavomis, kas su tautiniais rūbais, kas su chorų marškinėliais, Gedimino prospektu, kilom Tauro kalnu link Vingio parko, traukdami populiarias lietuviškas dainas į šventės baigiamąjį renginį – Dainų dieną. Tokios minios harmonijos ir bendrystės nebuvau jutusi jau seniai – visi, tiek eisenos dalyviai, tiek žiūrovai džiūgavo, buvo viena tauta, vienas jausmas, viena kalba. Jausmas lyg visi būtume grįžę namo, į tuos visiems mums bendrus namus. Kulminacija įvyko, kai galingai 378 chorai ir beveik 12000 choristų giedojome kartu, ir ne tik balsai, bet ir širdys, atrodė, kyla aukštyn.
Dainuojant finalines „Kur giria žaliuoja“ ir „Lietuva brangi“ ne vieną apėmė stiprios emocijos, bet ašara akyse buvo pasididžiavimo ir euforijos ašara, kad esame visi kartu, pažįstami ir ne, vienybėje ir bendrystėje. Mūsų choristė Joana ypač džiaugėsi šia nepakartojama proga – Dainų dienoje dalyvavo net trys jos šeimos kartos – mama, dukra ir ji pati. Prie Jūratės taip pat prisijungė į Lietuvą iš Belgijos gyventi grįžęs sūnus. O Amerikoje užaugusi lietuvaitė Nortautė, Belgijos Liuveno universitete studijuojanti filosofiją, jau metus dainuojanti chore „Be lietaus“, išpildė savo ir mamos, gyvenančios JAV, svajonę. Sunku atitolti nuo šios Dainų šventės, nes ji iš tiesų truko visus metus ir mus visus taip įtraukė, jog panašu, kad turėsime dar daug istorijų apie ją papasakoti.
Augustė iš tautinių šokių kolektyvo „Lietuvonis“:
Briuselio tautinių šokių kolektyvui „Lietuvonis“ tai buvo antroji Dainų šventė. Kaip sako žmonės, dalyvavimas Dainų šventės Šokių dienoje – tai kaip narkotikas – kartą sudalyvavęs negali sustoti. Ir dalyvauji, vėl ir vėl… Šiais metais tai buvo iššūkis fizinio krūvio prasme, nes nei vienas iš mūsų nėra profesionalus šokėjas, o krūvis buvo nemenkas. Bet fizinis nuovargis greitai išgaruoja ir širdyse lieka tik tai kas mus pakylėja aukščiau nuo žemės: bendrystės jausmas stadione, lietuviškų raštų pynimas ir kūnu bėgantys šiurpuliukai nuo šokėjų bei žiūrovų gausmo ir plojimų.
Adelė iš vaikų choro „Briuseliokai“:
Man Dainų šventė labai patiko. Didžiausią įspūdį paliko tas stiprumas, dainavimas, nesitikėjau, kad visas garsas bus toks didelis, net be mikrofonų. Buvo labai daug žmonių. Eitynės taip pat buvo labai smagios, galėjau duoti „penkis“, visi mums šaukė „valio, Briuselis“. Eidami mes dainavom kartu su suaugusiais, taip pat ir vaikų dainas – Mano namai, Bičių dainelė. Man labai patiko, kad kiti girdi mano balsą, kai dainuoju. Buvo smagu būti kartu su kitais vaikais, chore esu ne viena, turiu daug savo amžiaus draugų. Dar noriu pridurti, kad esu labai dėkinga savo choro vadovei (Renaldai Šimkutei), kuri išmokė mus tiek daug dainų, suteikė mums galimybę patirti šitą didelį įspūdį ir sudalyvauti Dainų šventėje. Tai buvo labai neįprastas jausmas. Manau, kad tai ne paskutinis kartas, norėsiu po ketverių metų sugrįžti į Dainų šventę, o gal ir dar vėliau.
Parengė Sigita Purlienė, o įspūdžiais dalijosi Rasa Galkytė, Augustė Turčinavičiūtė, Adelė Somlai ir Sigita Purlienė
