by Įspūdžiai apsilankius Antano Sutkaus parodoje Gente (Villa de Bondt, 2026 03 08 – 06 06)
Gento milijonierių kvartale plėvesuoja Lietuvos vėliava. „Villa de Bondt” šeimininkas Wim Vandekerckhove mums atveria duris sekmadienį. Jo galerijoje lietuvių fotografo Antano Sutkaus darbai – keturiasdešimt juodai baltų fotografijų, atrinktų kartu su menininku ir atspausdintų Belgijoje.
Paradoksas, kad vargingai gyvenusio Sutkaus fotografijos eksponuojamos milijonierių kvartale. Našlaitis augo su seneliais kaime, anksti neteko tėvo. „Mano kilmė tiesiogiai susijusi su lietuvišku kaimu, gal todėl gerai pažįstu paprastą žmogų, jis man artimas“ – rašoma Sutkaus internetiniame puslapyje.
Vilos antro aukšto laiptų aikštelėje – keletas šiuolaikinės juvelyrikos eksponatų. Wim noriai dalinasi meno kuratoriaus veiklos užkulisiais. Ypač sudomino jo pasakojimas apie bendradarbiavimą su Gdansko gintaro muziejumi ir 2013 m. vykusią tarptautinę gintaro juvelyrikos parodą „Sustingusios ašaros“.
Joje dalyvavo ir mums nežinomas lietuvių menininkas Adolfas Šaulys su Romeo ir Džiuljetos ašaromis. Parodos kuratorius Wim rūpinosi, kad po renginio darbas būtų grąžintas autoriui. Tos gintarinės ašaros jį ir „nuvedė“ į Lietuvą.
Antanas Sutkus tikrina Villa Bondt parodai atrinktų fotografijų atspaudų kokybę (@VillaBondt)
Vaikštinėjant MO muziejuje Vilniuje, Wim akis patraukė viena nuotrauka, kuri jam pasirodė kažkur matyta. Sužinojęs, kad nuotraukos autorius dar gyvas, jis paprašė muziejaus darbuotojos su juo susisiekti. Kuo viskas baigėsi jau žinome.
Į priekį palinkusi žmogysta buvusiam pantomimos aktoriui Wim priminė vieną pratimą, kai reikia pavaizduoti ėjimą prieš vėją. Kaip pastebi Wim, Sutkaus fotografijoje vėjas yra menamas ir Sartro palto skvernų nekedena.
Tuo tarpu skulptorius Klaudijus Pūdymas vėjui davė įsisukti į rašytojo apsiausto klostes Nidos kopose. Iš Wim sužinome, kad yra dar viena Sartro skulptūra Paryžiuje. Ji taip pat gimė iš Sutkaus nuotraukos, tik skulptūros autorė – menų studentė iš Prancūzijos. Tą skulptūrą vilos šeimininkas dar žada aplankyti.
Įdomu tai, kad A.Sutkaus autorinis braižas susiformavo savo ruožtu. Lietuvių menininkas tik daug vėliau turėjo galimybę susipažinti su garsiais vakarų fotografais humanistais H. Cartier-Bresson, Robert Doisneau, Arnold Newman, Annie Leibowitz, Diane Arbus t.t.
Be to, menininko fotografinį žvilgsnį suformavo ne fotografijos menas. Kaip rašoma Sutkaus internetinėje svetainėje, profesionali ano meto fotožurnalistika buvo stipriai ideologizuota. Tad pirmieji jo mokytojai buvo rašytojai: Albertas Camus, Franz Kafka, Jean-Paul Sartre t.t.
Sartro vizitas Lietuvoje buvo svarbus įvykis to meto kultūrinei bendruomenei. Vakarų šalys nepripažino sovietų aneksijos, dėl to Lietuva ir kitos Baltijos šalys kentėjo nuo kultūrinės izoliacijos. To paties Sartro veikalus vėliau sovietų valdžia uždraudė. Laisvai mąstantys asmenys čia buvo nepageidaujami.
Sutkus irgi norėjo rašyti, svajojo būti žurnalistu, jau vaikystėje dirbo laikraštyje. Tačiau, pasak jo „rašyti, kas rūpėjo, buvo uždrausta, tai ir nebeįdomu, o vaizdu daugiau galėjau pasakyti“.
Parodos lankytojams iš Rytų Europos atpažįstami sovietmečio ženklai – vaikystė kaime, sovietinės mados ar veikiau jos nebuvimas – vienodi balti bateliai, vienodi „bantai“ plaukuose, pionieriaus skara. Tik meniška siela galėjo laisvai jaustis tais laikais arba vaikai, kurių laisvę ribojo nebent tėvų doktrina. Wim atrodo, kad rytų europiečiai vis dar slepiasi po kauke – jiems nedrąsu atsiverti. Net menininkai nesileidžia, kad jų darbai būtų fotografuojami.
Tarsi atsiminimų dar būtų negana, pakeliui į namus mane pasiekė archyvinė medžiaga iš Baltijos kelio, kur mes ir kaimynų vaikai vieni nuo kitų degame žvakutes ir bandome jas apsaugoti nuo vėjo. Laiko ratas sukasi. Laikai keičiasi, tik fotografijos byloja apie tai, kas buvo prieš mus ir kokie buvome mes.
Straipsnio autorė Rūta Urbelytė
Villa de Bondt fasadas ir interjeras, Gentas
Sutkaus fotografijos „Paskutinė vasara“ ir „Marytė“
