by Kas sieja Radviliškio rajone esantį Diktariškių kaimą, Belgijos nepriklausomybę ir siaubo istorijas, pasakotas Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III sutuoktinės salone, aiškinasi IQ biuro Briuselyje vadovas Evaldas Labanauskas
„Man buvo labai įdomu skaityti apie turtingą Lietuvos, kadaise buvusios didžiausios Europos valstybės, besidriekusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, istoriją. Istorija ne visada buvo jums maloninga, tačiau ji parodė neįtikėtiną jūsų šalies atsparumą, neturintį analogų Europoje. Nors daug šimtmečių Lietuvai teko kęsti kaimynių kišimąsi, jūs ir toliau be baimės ir vadovaudamiesi įsitikinimais kovojote už savo nepriklausomybę ir išlikimą“, – per iškilmingą vakarienę Valdovų rūmuose spalio pabaigoje kalbėjo Belgijos karalius Pilypas. Tiesa, jis nepaminėjo, kad lietuviai kovojo ne tik už savo, bet ir už Belgijos nepriklausomybę. Tačiau tai nieko nuostabaus.
Įėjus į Briuselyje esantį Karališkąjį karinių pajėgų ir karo istorijos muziejų pirmoji salė skirta Napoleono karams, nes būtent čia, Belgijoje, Vaterlo mūšyje, jie buvo baigti. Kita salė prasideda kovos už Belgijos nepriklausomybę laikotarpiu, o kairėje – nedidelė ekspozicija: „Belgai-lenkai: lenkų karininkai Belgijos armijoje“.
„1830 m. Rusijos caras Nikolajus I įsakė lenkų pajėgoms iš Lenkijos Karalystės žygiuoti į Briuselį ir numalšinti belgų sukilimą. Lenkai atsisakė vykdyti šį įsakymą, kovoti prieš laisvę ir patys sukilo – pradėjo kovą su rusų kariais, kurie turėjo žygiuoti į Belgiją. Sukilimą numalšinus lenkų karininkai emigravo ir prisijungė prie jaunos Belgijos armijos“, – rašoma stende, kuriame taip pat matyti Belgijos liūtas ir Lenkijos erelis, išvardyta per 50 karininkų, nuo 1830 m. ir vėliau prisijungusių prie Belgijos armijos, pavardžių.
Čia pravartu žvilgtelėti į Belgijos susikūrimo istoriją. Įsibėgėjant Europos tautų pavasariui belgai, kurie priklausė Nyderlandų Karalystei, irgi neliko nuošalyje. Tuoj po 1830 m. Liepos revoliucijos (révolution de Juillet) Prancūzijoje, nuvertusios karalių Karolį X, rugpjūčio 25 d. pasižiūrėję Danielio Auberio operą „La Muette de Portici“ sukilo ir briuseliečiai. Belgus piktino mokesčiai, Nyderlandų karaliaus Viljamo I centralizuota politika, diskriminacija ir vykdytas Katalikų Bažnyčios persekiojimas. Rugsėjį atsiųstos olandų pajėgos nesugebėjo numalšinti sukilimo ir spalio 4 d. buvo paskelbta Belgijos nepriklausomybė.
Tuometį „pasaulį“, t. y. Europą, valdžiusios didžiosios galios – Austrija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Prūsija ir Rusija – nebuvo linkusios palaikyti revoliucijų ir permainų. Ypač žodis „laisvė“ nepatiko tuomečiam (kaip ir dabartiniam) carui Nikolajui I, kuriam tai buvo ir „šeimyninis reikalas“. Mat Nyderlandų sosto įpėdinis, tuomet dar princas Williamas (nuo 1840 m. karalius Viljamas II) buvo vedęs Rusijos valdovo seserį Aną Pavlovną. Todėl nenuostabu, kad dar prieš gruodį įvyksiančią Londono konferenciją dėl Belgijos likimo caras nusprendė atsiųsti karinę pagalbą savo svainiui.
„Tačiau 1830 m. sukilimas ir įvyko didele dalimi dėl to, kad Rusija norėjo Lenkijos kariuomenę siųsti malšinti Belgijos sukilimo prieš Nyderlandus. Be visų kitų nuoskaudų ir siekių atkurti valstybingumą, tai buvo ta žiežirba. Užuot žygiavę malšinti revoliucijos, jie pasuko ginklus prieš Rusiją“, – apie 1830–1831 m. sukilimo, dar vadinamo 1830–1831 m. Lenkijos ir Rusijos karu, priežastis IQ kalbėjo karo istorikas Karolis Zikaras.
Netrukus sukilimas persimetė į Lietuvą, o prie jo prisijungė daug vietos bajorų, kaip antai Pranciškus Šemeta (Franciszek Szemiot(h)) – Šiaulių apskrities sukilimo vado pavaduotojas, o vėliau ir vadas. Dalyvavo iš Rusijos armijos išlaisvinant Šiaulius, Raseinius ir kitas Žemaitijos vietoves.
Mauricijus Grabovskis (Maurycy Grabowski) vadovavo sukilėlių 6-ajam raitųjų šaulių pulkui, dalyvavo bandyme užimti Vilnių. Jo senelis Jonas Jurgis Grabovskis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitosios gvardijos regimento pulkininkas, kavalerijos inspektorius.
Juozapas Pužickis (Jozef Purzycki) dalyvavo Lietuvių Volynės legione. Aleksandras Volodkovičius (Alexander Wolodkowicz) buvo Užnerio (Švenčionių) pavieto sukilėlių kavalerijos vadas, vėliau susijungė su Dysnos pavieto sukilėliais. Iš šių sukilėlių dalinių ir žemaičių buvo suformuotas 12-asis lietuvių ulonų pulkas, įėjęs į 1-ąją lietuvių kavalerijos brigadą.
Taip pat Adolfas Dembinskis (Adolf Dembinski), Kazimieras Daškevičius (Kazimierz Daszkiewicz), Juozapas Zabiela (Jozef Zabiello), Jonas Jastžebskis (Jan Jastrzębski) ir t. t. – buvęs Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vyriausiasis muziejininkas Algimantas Daugirdas gali ilgai vardyti Lietuvos karininkus-sukilėlius, kurių pavardės įrašytos ne kur kitur, o minėtame Briuselio karo istorijos muziejaus stende „Belgai-lenkai: lenkų karininkai Belgijos armijoje“.
„Iš viso Belgijoje yra užfiksuota apie 80 emigrantų, susijusių su Lietuva. Realiai jų būta dar daugiau“, – IQ teigė istorikas. Tiesa, jis turėjo omeny ne tik po 1830–1831 m., bet ir po vėlesnių sukilimų prie Belgijos armijos prisijungusius karininkus ir puskarininkius.
Iš daugiau kaip pusšimčio minimoje ekspozicijoje išvardytų karininkų mažiausiai dešimt A. Daugirdas priskiria lietuviams. Jie, kaip ir dalis kitų buvusios Abiejų Tautų Respublikos bajorų, pralaimėjus sukilimą, pasitraukė į Vakarus.
Istorikas Mario Draperis iš Kento universiteto savo knygoje „The Belgian Army and Society from Independence to the Great War“ („Belgijos kariuomenė ir visuomenė nuo nepriklausomybės iki Didžiojo karo“) teigia, kad po nepavykusio sukilimo vien tik Paryžiuje atsidūrė apie 9 tūkst. „lenkų“ (dėl kabučių pasiaiškinsime vėliau), o tai kėlė įtampą ne tik siekiant išlaikyti tvarką po ką tik praūžusios revoliucijos, bet ir dėl Rusijos spaudimo Prancūzijai. Dauguma atvykėlių buvo aktyvūs sukilimo karo veiksmų dalyviai arba prie jo vienaip ar kitaip prisidėję.
Grįžkime prie Belgijos istorijos. Carui Nikolajui I užsiėmus savo galvos skausmu – sukilimu buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, galiausiai 1830 m. Londono konferencijoje likusios didžiosios Europos galybės sutiko su naujos valstybės – Belgijos – atsiradimu.
Tuo pat metu belgai, laviruodami tarp didžiųjų galybių ir bandydami įtvirtinti savo valstybę, pasikvietė karaliumi tapti vokietį, kuris per Napoleono karus kovojo Rusijos kariuomenėje. Taip belgai užsitikrino, kad kitoms Europos galybėms, ypač britams, nekiltų didelių įtarimų, jog Belgija tėra Prancūzijos marionetinė valstybė. 1831 m. liepos 21 d. karūnuotas pirmasis Belgijos karalius Leopoldas I ir tai turėjo būti laiminga Belgijos nepriklausomybės kovų pabaiga.
Tačiau istorija – ne Disnėjaus filmai. 1831 m. rugpjūčio 2 d. neapsikentęs „maišto“ Nyderlandų karalius Viljamas I su iki 50 tūkst. karių įsiveržė į Belgiją ir žygiuodamas Briuselio link triuškino belgų pajėgas. Tai istorijoje vadinama Dešimties dienų karu. (Kodėl? Irgi sužinosite netrukus.)
„Po revoliucijos Belgijos kariuomenė neturėjo daug karininkų su karine patirtimi. Valdant Nyderlandams iš Belgijos kilusiems karininkams buvo taikomi karjeros ribojimai ir proteguoti olandai. Kilus revoliucijai, dauguma belgų karininkų turėjo tik leitenanto, kapitono, bet ne aukštesnį laipsnį“, – IQ teigė M. Draperis ir pridūrė, kad ypač trūko kavalerijos ir artilerijos, kurioje reikia specifinių techninių žinių, karininkų.
Maždaug tuo metu į Paryžių rinkosi ne kas kitas, o buvę sukilėliai, iš kurių daugelis tarnavo nuo Rusijos priklausomos Lenkijos karalystės kariuomenėje. Kaip pabrėžia lenkų istorikas Władysławas Zajewskis, Lenkijos karalystės kariuomenė, nors ir nedidelė (40 tūkst. kareivių ir karininkų), buvo puikiai apmokyta ir priskiriama prie geriausių Europos žemyne, o Belgijos kariuomenė, kaip 1831 m. kovo 6 d. ataskaitoje rašė prancūzų generolas Augustinas Danielis Belliard’as, apskritai yra prastai organizuota, nedisciplinuota, neturi batalionų vadų ir karininkų.
„Pralaimėjus sukilėliams labai daug maištininkų pasitraukė ir, toks sutapimas, Belgijoje reikėjo karininkų. Kareivių buvo, o karininkų – ne. Pats lankiausi Belgijos karališkajame karo muziejuje ir direktorius taip pasakė: mes – pirklių tauta, ir nebuvo poreikio, o Nyderlandų kariuomenėje belgai tarnavo tik kaip kareiviai. Taip ir susiklostė, kad sukilėliai nuėjo, kur jų reikėjo“, – kalbėjo karo istorikas K. Zikaras.
Jo kolega iš Kento universiteto M. Draperis pamini dar vieną aplinkybę – Prancūzija taip atsikratė „karštos bulvės“ – tiek viduje galinčių sukelti įtampą, tiek Rusijos caro nemalonę užtraukiančių elementų. Mat emigravę sukilėliai toli gražu nepasidavė.
„Dažnai sakoma, va gaila, sukilimas pralaimėjo. Jis nepralaimėjo – sukilėlių kariuomenė atsitraukė į Europą ir nežadėjo pasiduoti. Nors ginklus teko sudėti ir internuotis, jie toliau mąstė, ką daryti, o Europoje kilo nacionalinio išsivadavimo bangos“, – kalbėjo istorikas A. Daugirdas.
To neslėpė ir patys karininkai. M. Draperis savo knygoje cituoja karo muziejaus stende įamžintą kavalerijos majorą Armandą von Brochowskį: „Koks galėjo būti mūsų tikslas stojant į užsienio tarnybą, jei ne remti kovą, kuri galėtų plisti toliau. Nugalėti ar žūti, jei to prireiktų, tikintis, kad vieną dieną kiti broliai, kuriems pasisekė labiau nei mums, sugrįš prie šventų tautos židinių; tai buvo vietos keitimas nekeičiant nei vėliavos, nei svajonės.“
Emocijos buvo tokios svaiginančios, kad į Belgiją traukė ne tik karininkai, bet ir civiliai. Net galvota apie „Lenkų legiono“ su 4–6 tūkst. karių sukūrimą Belgijoje. Tačiau Rusijos įtaka nusvėrė svarstykles šiuo klausimu, nors tai galėjo gan smarkiai prisidėti prie jaunos Belgijos armijos sustiprinimo.
„Rusija net atsisakė užmegzti diplomatinius ryšius su Belgija iki 1853 m., kol paskutinis iš „Lenkijos“ kilęs karininkas išėjo į pensiją“, – IQ teigė M. Draperis.
Jis nagrinėjo Belgijos archyvus ir kitu klausimu – kaip patys belgai karininkai vertino kolegas tiek iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos, tiek iš Vokietijos ir Prancūzijos, kurių net buvo daugiau besikuriančioje Belgijos armijoje.
„Mane ypač sudomino, kaip belgų karininkai priėmė užsieniečius. Pasirodo, dalis jų nebuvo patenkinti ne tik kolegomis „lenkais“, bet ir prancūzais bei vokiečiais, nes šie sudarė jiems konkurenciją siekiant karjeros. Tad, nors jie atvyko padėti, buvo pastebima trintis. Keletas „lenkų“ karininkų ir Belgijos karo ministerijos susirašinėjimo atvejų tai parodo“, – teigė istorikas.
Knygoje M. Draperis pateikia vėlgi majoro A. von Brochowskio atvejį: jis buvo įsitikinęs, kad jo sąstingį kariuomenėje lėmė kenksmingi gandai, kuriuos paskleidė kolegos karininkai jam priėmus sprendimą tarnauti Ispanijoje. Kitas pavyzdys: Protas Feliksas Prószynzkis, kuris vėliau tapo karaliaus Leopoldo I adjutantu, skundėsi, kad, dirbdamas 3-iojoje divizijoje štabo karininku, kiekviena proga buvo menkinamas ir žeminamas, todėl nusprendė, kad jo padėtis nepavydėtina, ir paprašė nedelsiant perkelti jį į kitą vietą. Nenuostabu, kad dalis jų, nutilus patrankoms, ypač po 1839 m., kai Belgija pasirašė taikos su Nyderlandais sutartį, paliko tarnybą ir patraukė ieškoti naujų iššūkių, nuotykių siekdami laisvės idealų.
„Problema, kad taikos metu karininko gyvenimas neatrodo toks įdomus: manevrai, barakai, šioks toks socialinis gyvenimas“, – teigė M. Draperis ir pridūrė, kad dalis karininkų patraukė į kitas šalis, tarp jų – ir minėtas majoras A. von Brochowskis, kuris 1837 m. išvyko į Ispanijoje įsiplieskusį pilietinį karą, vadovaudamasis „kilniais jausmais, kurie skatino jį ginti laisvę“ nuo priešų.
Jis nebuvo toks vienintelis iš 1830–1831 m. sukilimo dalyvių. A. Daugirdas savo straipsnyje „Belgiją išgelbėjo 1830–1831 m. Lenkų ir lietuvių sukilimas“ teigia, kad iš Belgijos į Portugalijoje vykusį pilietinį karą išvyko seržantas Juozapas Borovskis (Borowski Jozef) – greičiausiai vienas iš Vilniaus universiteto studentų ir miestiečių-amatininkų būrio vadų. Simonas Borisevičius (Boruseviedz ar Borysiewicz) – sukilimo dalyvis iš Salantų, parapinės mokyklos mokytojas. Pasak A. Daugirdo, kai kurie vėliau dalyvavo Giuseppe’s Garibaldi kovoje už Italijos suvienijimą. Tai buvo XIX a. mada savanoriais eiti ginti laisvės.
Kita vertus, kaip atkreipė dėmesį M. Draperis, kai kurie sukilėliai Belgijoje paprasčiausiai įdarbino savo profesines žinias ir darė asmeninę karjerą, nes buvo kariškiai, o karjerai gimtinėje nebuvo galimybių.
Vis dėlto tiek jis, tiek Lietuvos istorikai sutaria, kad po pralaimėto sukilimo atvykusių karininkų įtaka Belgijai buvo didžiulė.
„Labai svarbų vaidmenį atliko kuriant Belgijos kariuomenę. Jie (belgai – IQ past.) niekaip nebūtų atsilaikę, nes ten buvo nedaug kariškių. Iki tol ten dominavo olandai. Mūsų sukilėliai ir lenkų sukilėliai buvo užgrūdinti mūšiuose, – kalbėjo A. Daugirdas. – Kaip ir pas mus 1990-aisiais – kokia ten buvo mūsų kariuomenė? Tik entuziazmas, bet jokio apmokymo.“
Tiesa, M. Draperis savo knygoje atkreipia dėmesį, kad dėl trinties su atvykėliais, ypač prancūzais, dalis belgų ėmė simpatizuoti idėjai sugrįžti į Nyderlandų glėbį, ir šios diskusijos, kurios gyvos iki šiol, užgožė buvusios Abiejų Tautų Respublikos karininkų paveldą.
„Svarbiausias Belgijos armijos klausimas įžengiant į XX a. buvo flamandų ir valonų santykis: vieni kalba olandiškai, kiti – prancūziškai. Diskusija, kas yra Belgija ir ką reiškia būti belgu, tęsiasi iki šiol. Todėl užsienio karininkų dalyvavimas kuriant Belgijos kariuomenę taip ir liko XIX a., t. y. buvo užmirštas, nors tai ir labai įdomi tema“, – IQ apibendrino istorikas.
Kita vertus, nepriklausomybės pradžioje Belgijoje įsivyravo savotiška polonofilija, tiksliau, nuotaikos buvusios Abiejų Tautų Respublikos atstovų pavyzdžiu siekti laisvės. Tai leido suvienyti Belgijos nepriklausomybės šalininkus.
„Kilnūs „lenkai“! Jūsų reikalas yra ir mūsų reikalas, juk jūs taip pat kovojote už mus. […] Galbūt kova netrukus įsiplieks kituose mūšio laukuose, galbūt ateis Belgijos eilė pralieti kraują už bendrą tautų nepriklausomybės reikalą. […] Nes iš jūsų išmokome, kaip kovoti už teisingą reikalą, oriai pakelti nelaimes“, – 1838 m. teigė Laisvojo Briuselio universiteto (VUB) studentų atstovas François de Gronckelis, vėliau tapęs žinomu Belgijos advokatu ir politiku.
Tačiau ir vėl „lenkai“, o kaip su anksčiau minėtais P. Šemeta, M. Grabovskiu, K. Daškevičiumi, J. Pužickiu ir kitais, kurie gimė, augo ir kovojo Lietuvoje? Šis klausimas sudėtingas belgams ir tikriausiai nereikia kaltinti karaliaus Pilypo, kad nors jis ir domisi istorija, tačiau lietuvių nuopelnų kovoje už Belgijos nepriklausomybę nepaminėjo.
„Jiems tas klausimas – mūsų problematika santykių aiškinimosi tarp lietuvių ir lenkų – nelabai žinomas. Net Karališkojo karo istorijos muziejaus direktorius su tokia nuostaba sužinojo, kad dalis tų lenkų buvo lietuviai“, – pasakojo K. Zikaras.
Nustebęs atrodė ir M. Draperis, kai IQ paklausė, kodėl jis visus karininkus iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos vadina „lenkais“: „Kiek teko skaityti įvairios istorinės literatūros ir pirminių šaltinių apie Belgijos kariuomenės kūrimą, man nė karto nepasitaikė Lietuvos paminėjimas. Visur įvardijama Lenkija ar lenkų karininkai – nuo tuometės spaudos iki politinių sprendimų.“
A. Daugirdo teigimu, mums reikia atkovoti, daug ką atkovoti istorijoje, pradedant asmenybėmis ir baigiant tuo, kad Lietuva nebuvo Lenkija. Tačiau K. Zikaras sutinka, kad tai komplikuotas klausimas, nes skirtumo tais laikais tarp lietuvių ir lenkų nebuvo. Visi kalbėjo lenkiškai ir Vakarų Europoje buvo suprantami kaip lenkai.
„Net XX a. pradžioje labai daug žmonių lietuvių kalbą laikė lenkų kalba. Ne taip paprasta šiuolaikiniam žmogui suprasti, bet lenkų kalba irgi buvo suprantama kaip lietuvių kalba, nes tai buvo lietuvių bajorų kalba, o lietuvių kalba buvo žemesniųjų sluoksnių kalba“, – teigė jis.
Kitas dalykas – Lietuvos vardo ištrynimas iš Europos politinio žemėlapio. „Iš 1791 m. Konstitucijos dingsta Lietuvos vardas. Abiejų Tautų Respublika pasivadina Lenkija. Aišku, yra Abiejų Tautų įžadai, kur tarsi yra siekis sugrąžinti Lietuvos dėmenį, parodyti, kad jis neprapuolė ir yra dvi tautos – lietuviai ir lenkai. Tačiau jau seniai bajorai nekalbėjo lietuviškai – maždaug nuo XVI a. pradžios, nuo Žygimanto Augusto laikų tai įsivyrauja“, – aiškino istorikas.
Be to, Rusijos imperijai užėmus didžiąją dalį Abiejų Tautų Respublikos, Lietuva ir Lenkija gavo skirtingą statusą. Lenkiška dalis išlaikė autonomiškumą – tapo Lenkijos vasaline karalyste, o Lietuvos vardo neliko. Tai itin sunku paaiškinti šiuolaikiniam žmogui, ypač per daug neįsigilinusiam į Lietuvos ir Lenkijos istoriją.
„Tuomet egzistavo dvejopa tapatybė, viena vertus, mes esame lietuviai, bet plačiąja prasme, politiškai – lenkai. Pagal kilmę būdami lietuviais, kultūriškai, kalbėdami lenkiškai buvome lenkai“, – tvirtino K. Zikaras. Kita problema, jo teigimu, kad ir ta pati lietuviška bajorija, mūsų dabartiniu supratimu, irgi buvo etniškai nevienalytė: „Dalis jos kilusi iš etninės Lietuvos, o kita – iš dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos.“
To pavyzdys gali būti karaliaus Leopoldo I adjutantas P. F. Prószynzkis: viena vertus, baltarusių šaltiniai mini, kad jis kilęs iš Minsko apylinkių ir buvo poručikas (karininkas įgaliotinis). Kita vertus, A. Daugirdo teigimu, Prušinskiai yra žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė. Tai galbūt įrodo ir Prušinskių kaimas Kelmės rajone, o Felikso Sliesoriūno knygoje „1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje“ minima, kad „poručikas Prušinskas“ vadovavo dalgininkams, pasiųstiems 1831 m. balandį užimti Ukmergės.
Vienos pavardės, paminėtos šiame straipsnyje ne kartą, neteko matyti Belgijos karališkojo karo istorijos muziejaus „lenkų“ stende. Jos nemini ir belgų istorikai, nors šis asmuo dalyvavo viename svarbiausių Belgijos nepriklausomybės mūšių, be kurio Belgija dabar negalėtų didžiuotis antru didžiausiu uostu Europoje.
Tai – majoras P. Šemeta, kuris buvo senos žemaičių bajorų giminės atstovas. 1802 m. jis gimė dabartiniame Diktariškių kaime, Radviliškio rajone, mokėsi Vilniaus universitete, taip pat atstovavo Lenkijos karalystei Sankt Peterburge, o prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui iš pradžių tapo apskrities sukilėlių vado Konstantino Herubavičiaus pavaduotoju, vėliau perėmė jo pareigas. P. Šemeta pasižymėjo kautynėse prie Šiaulių, ties Baisogala nuginklavo Rusijos imperijos kariuomenės dalinį, paėmė į nelaisvę 100 rusų karių, kovėsi ties Raseiniais, Tytuvėnais, Joniškiu, Pavandene. Už tai P. Šemetai buvo suteiktas majoro laipsnis.
Vėl sugrįžkime į 1831 m. rugpjūčio Belgiją, į kurią, kaip minėta, įsiveržė Nyderlandų kariuomenė ir skynė vieną pergalę po kitos. Rugpjūčio 8 d. Belgijos vyriausybė kreipėsi į Prancūziją ir prašė karinės paramos. Paryžius pasiuntė savo Šiaurės armiją su maršalu Étienne’u Maurice’u Gérard’u priešaky. Tai olandus smarkiai išgąsdino ir rugpjūčio 12 d., t. y. po 10 dienų, jie paliko Belgijos teritoriją (todėl ir karas vadinamas Dešimties dienų), bet įsitaisė gerai įtvirtintoje Antverpeno tvirtovėje.
1832 m. lapkričio 15 d. Prancūzijos Šiaurės armija be belgų pajėgų ėmėsi Antverpeno puolimo. Ir būtent P. Šemeta tapo maršalo É. M. Gérard’o štabo nariu. „Maršalas É. M. Gérard’as patvirtino P. Šemetai majoro laipsnį ir paskyrė jį į savo štabą. Ten kartu su kitais karininkais parengė Antverpeno užėmimo planą“, – teigė istorikas A. Daugirdas.
Puldami Antverpeną prancūzai panaudojo naują tvirtovių puolimo taktiką – milžiniškomis mortyromis iš viršaus jį apšaudė ir gruodžio 23 d. jis pasidavė. Dabar belgai gali didžiuotis turintys vieną didžiausių pasaulio uostų.
Tuo P. Šemetos nuotykiai nesibaigė. 1832–1837 m. rašytoje sukilėlių vadų biografijoje kitas sukilimo veikėjas iš Žemaitijos Juozapas Straševičius (Józef Straszewicz) teigė: „Šiandien jis (P. Šemeta – IQ past.) yra Egipte, kur jį nuvedė karo su rusais perspektyva. Jis ten nuvyko kartu su generolu Henryku Dembińskiu.“
Tuo metu Egiptas buvo sudėtinė Osmanų imperijos dalis, bet jį vietininko teisėmis valdęs paša Muhammadas Ali Pasha sumanė, talkinant užsienio karininkams ir konsultantams, sukurti modernią reguliarią 200 tūkst. karių kariuomenę ir nusikratyti Osmanų jungo. „Žemaitis P. Šemeta buvo generolo H. Dembinskio štabo viršininkas ir dalyvavo egiptiečių pusėje. Nėra tikrai žinoma, ar pačiuose karo veiksmuose, ar tik kaip konsultantas“, – pasakojo A. Daugirdas.
Bet ir tai nebuvo P. Šemetos nuotykių pabaiga. 1848 m. prasidėjo vengrų sukilimas prieš Habsburgus, o iš Austrijos priklausomybės pabandė išsivaduoti ir italai. „Generolas H. Dembinskis vyksta kovoti už Vengrijos laisvę, o P. Šemeta stoja į Pjemonto-Sardinijos karalystės kariuomenę kovoti prieš Austriją. Jis dalyvavo G. Garibaldi štabe“, – teigė A. Daugirdas.
Pasibaigus karo veiksmams Italijoje, P. Šemeta persikėlė į Prancūziją ir toliau buvo aktyvus visuomenininkas, Lietuvos draugijos (Towarzystwo Litewskie) veikėjas, rūpinosi emigrantų leidinių platinimu ir persiuntimu į Lietuvą, rėmė žinomą poetą Adomą Mickevičių, šelpė naujai atvykusius emigrantus. Paskutinius metus praleido Dresdene, kur ir mirė 1882 m.
Bet ir čia dar negalime dėti taško P. Šemetos palikime. 1869 m. rugsėjo 15 d. prancūziškame žurnale „Revue Des Deux Mondes“ („Dviejų pasaulių apžvalga“) pasirodė paskutinė Prospero Mérimée, daug bendravusio su emigrantais iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos, novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam, pavadinimu „Lokis“ (rašytojas padarė klaidą, turėjo vadintis „Lokys“). Ji sumanyta dar 1867 m. pavasarį, nes imperatorienės Eugenijos, Napoleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas.
Šios fantastinės siaubo novelės siužetas sukasi apie jaunuolį, kuris yra pusiau žmogus, pusiau lokys, nes gimė po to, kai jo motiną išprievartavo šis žvėris. Istorija pasakojama stebėtojo, vakariečio profesoriaus, akimis – jis atvyksta į gūdžiame Lietuvos kaime esantį žemaičių dvarą ir stebi, kaip žaviam ir patraukliam jaunuoliui vis labiau pasireiškia žvėriški instinktai, galiausiai vaikinas vestuvių naktį sudrasko savo nuotaką ir pabėga į mišką. Jaunuolio vardas… grafas Michelis Szémiothas arba Mykolas Šemeta.
Pasirodžius šiam kūriniui kilo didelis emigrantų iš Abiejų Tautų Respublikos pasipiktinimas, kad taip paniekintas žinomas veikėjas P. Šemeta ir mestas šešėlis visiems emigrantams iš to regiono. P. Mérimée net norėjo pakeisti tam tikras detales savo kūrinyje, nes labai vertino draugystę su emigrantais. Vis dėlto, kaip teigė Lietuvos lenkų žurnalistė, dramaturgė Alwida Antonina Bajor, 1939 m. vienas P. Šemetos palikuonių „Lokio“ leidėjui parašė laišką, kuriame teigė, kad jo tėvas sakęs, jog dėdė P. Šemeta pažinojo P. Mérimée ir kad jis pats, tikėtina, rašytojui papasakojo seną Šemetos šeimos legendą.
„P. Šemeta priklausė tai grupei žmonių, kuriuos reikia ne tik gerbti, bet ir kurių negalima nemėgti. Pečių ir ūgio jis buvo panašus į lietuvišką ąžuolą, kuris saugojo per audrą. Sidabriniai plaukai ryškiems bruožams suteikė keistai malonaus švelnumo. Tamsios akys buvo švelnaus žvilgsnio, bet kartu kupinos intensyvios jėgos“, – taip žemaitį aprašė jo amžininkė Maria z Przeździeckich Walewska savo atsiminimuose „Polacy w Paryżu, Florencji i Dreźnie: Sylwetki i wspomnienia“ („Lenkai Paryžiuje, Florencijoje ir Dresdene: profiliai ir prisiminimai“).
Autorius: Evaldas Labanauskas
Straipsnis originaliai spausdintas IQ žurnale https://iq.lt/vietovardziai/lietuvos-bajoru-kovos-uz-belgijos-nepriklausomybe/276655
