by Neringa Šileikaitė
„Nereikia skambinti pavojaus varpais apie tolerancijos mirtį Lietuvos visuomenėje,”- spalio 9 d. Belgijos lietuvių debatų klubo diskusijoje tema „Tolerancijos stoka Lietuvos visuomenėje – neišgydoma liga?” kalbėjo prof. Leonidas Donskis. Su gausiai susirinkusiu Belgijos lietuvių būriu profesorius diskutavo apie tolerancijos sąvoką ir jos ribas, apie iš sovietmečio paveldėtą rasizmą ir homofobiją, apie nepagarbą žmogui, patyčių kultūrą ir nepilnavertiškumo kompleksą bei apie politinės klasės brandos testą pabėgėlių krizės akivaizdoje.
Anot profesoriaus, tolerancija – vienintelė civilizuota praktika, pasireiškianti tuo, kad gyventi su skirtumais visuomenėje yra normalu. Nėra tokios modernios visuomenės, kurioje nebūtų problemų. Todėl yra būtina susitaikyti su nuolatiniu diskomfortu demokratinėje visuomenėje, priimti skirtumus ir per asmeninę patirtį, pažinimą ir kasdienius išmėginimus ugdyti pagarbą kitiems. Kitaip sakant – tapti normalia Europos valstybe, su visomis jos spalvomis ir atspalviais.
Kalbėdamas apie Europą krečiančią pabėgėlių krizę prof. Donskis teigė, kad šios krizės akivaizdoje yra testuojamas politinio elito sugebėjimas dalyvauti diskusijoje. Reikia pripažinti, kad šiandieninėje visuomenėje politikų žodis nebėra paskutinis. Laikai pasikeitė ir nebegalima visuomenei nuleisti nuomonės, kuri būtų tiesiog lengvai įgyvendinama. Reikia ruošti visuomenę ir su ja komunikuoti, o to Lietuvos politinis elitas nepadarė. Tam tikrais atvejais zoologinė fobija, kaip teigė profesorius, prieš pabėgėlius pasireiškė netgi ir tarp paties elito.
L. Donskis teigė, kad Lietuva visa dar kenčia nuo išlaikytinio sindromo. Didžioji visuomenės dalis vis dar įsivaizduoja, kad jais vis kažkas turi rūpintis: NATO – ginti, ES – maitinti… Briuselis lyg naujoji Maskva, kuri turi rūpintis, duoti pinigų ir aiškius nurodymus, kaip reikia elgtis. O susidūrus su beprecedente pabėgėlių krize visuomenėje kilo nerimas, kad negi dabar mums reikės rūpintis kitais? Tai tik rodo, jog mes dar nesame pasiruošę dalintis bendromis ES problemomis, esame pripratę būti išlaikytiniais.
Prof. Donskio teigimu, lietuviai tradiciškai nėra polonofobai, rusofobai ar antisemitiški. Egzistuoja pavieniai atvejai, tačiau organizuotų ir tautine neapykanta pagrįstų judėjimų nėra. Istoriškai Lietuvoje niekada nebuvo ir problemų su tautinėmis mažumomis, tačiau ką pastebime šiandien yra paplitęs homofobijos reiškinys. Pasak Donskio, Lietuvos visuomenė paveldėjo tam tikrą sovietinių percepcijų rinkinį, kuris pasireiškia atvira panieka homoseksualiems asmenims, rasizmu ir tiesiog nepagarba pačiam žmogui. Tiesiog reikia prisiminti sovietinius anekdotus, gilų sovietinį rasizmą, kuris ypač pasireiškė kariuomenėje, arba panieką homoseksualams, kuri buvo asocijuojama su seksualine prievarta ir pažeminimu kalėjimo įstaigose.
Profesorius palietė ir labai skaudžią Lietuvoje patyčių kultūros temą. Anot L. Donskio, Lietuvoje dažnai kito nuomonė yra kritikuojama ir žeminama tam, kad iškeltum savąją tiesą prieš kitas, o tai paaiškinama giliu nepilnavertiškumo kompleksu.
Visgi, anot L. Donskio, Lietuva keičiasi. Jei anksčiau sovietmečiu buvo švenčiamas pažiūrų nebuvimas ar jų nerodymas, tai dabar pastebima, kad ypač jauni žmonės atsineša naujų idėjų ir formuoja savo pažiūras. _Žmonės pradeda ne tik turėti savo pažiūras, bet ir jas ginti. Profesorius pastebi pozityvias tendencijas, kad lietuviai darosi įvairesni savo viduje bei tampa daug atviresni, kas rodo, jog visuomenė pamažu, bet sėkmingai pereina iš euroazinės į vakarietišką mąstyseną.
Užbaigdamas profesorius priminė, jog nereikia skelbti apie tolerancijos mirtį. Esame normali europietiška valstybė su savo problemomis ir turime suvokt, kad tų problemų ateityje nemažės, nes gyvename demokratinėje visuomenėje. Turime išmokti gyventi tokioje visuomenėje, kurioje nėra vieno meilės, ar neapykantos objekto. Tai yra sunku, bet geriau nei bet kitos alternatyvos.
