by Briuselis, kovo 25 d. Lietuvos valstybingumo 25-mečio proga Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos (ES) antradienį surengta aukščiausiuose ES postuose dirbančių trijų Nepriklausomybės Akto Signatarų – Europos Komisijos nario Vytenio Andriukaičio, ES Teisingumo Teismo teisėjo Egidijaus Jarašiūno bei Europos Parlamentaro nario Algirdo Saudargo diskusija Lietuvos valstybingumo raidos tema.
Prieš 25 metus Lietuvos žmonių tvirtumas, tikėjimas, noras matyti tėvynę vėl laisvą buvo toks, kad jo negalėjo įveikti niekas – nei tankai, nei sovietinės konservatyvios jėgos, kurios naudojo propagandą bei įvairias viešųjų ryšių kampanijas. Tuomet buvo pakloti Kovo 11-osios Lietuvos istorijos pamatai. Statyti naują tikrovę, naują valstybę savo rankomis, buvo didžiausias atradimas, prisiminimais dalinosi diskusijos dalyviai.
Diskusiją vedęs Lietuvių bendruomenės Belgijoje pirmininkas, Europos Parlamento prezidento patarėjas Arnoldas Pranckevičius klausė, kas signatarus atvedė į kovo 11-ąją.
„Mano KGB byloj paskutinis įrašas labai teisingai fiksuoja, kad dalyvauju nelegalioj veikloj, būriau studentus, organizavau pogrindinius renginius. Pacituosiu iš operatyvinės medžiagos: reformistas Andriukaitis su bendrais vykdė piktybinę veiklą, įkūrė Strazdelio universitetą, kuriame rengė kadrus būsimai kabutėse nepriklausomai Lietuvai”, – kalbėjo eurokomisaras Vytenis Andriukaitis.
Pasak jo, signataru tapo, nes norėjo mokytis, ieškojo idėjų, siekė tikslų, kad būtų naudingas nepriklausomai Lietuvai.
Europarlamentaras Algirdas Saudargas prisiminė, kad į Sąjūdžio veiklą įsitraukė Kaune.
„Įsijungiau į Sąjūdį Kaune. Ten susirinko įvairūs žmonės. Demokratija siautėjo Kaune, o Vilniuje pradžia buvo kitokia, nes Vilnius buvo atsakingas už visą Lietuvą, jiems reikėjo šnekėtis su CK. Renginiuose Kaune ateidavo po pora šimtų, o palaipsniui vos ne visas miestas. Tai unikalus dalykas, unikali epocha, daugiau to niekur ir niekada nepatyriau. Jautėm, kad kažkas bus. Tai buvo tikra ir nemeluota,” – sakė jis.
Pasak europarlamentaro, vėliau po sausio įvykių diplomatinėse misijose užsienyje jo klausdavo, ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės?
„Atsakiau, nenoro reikalas, aš buvau išrinktas su šita programa, mes dirbam, ką mums demokratiškai tauta prisakė”, – sakė signataras.
ES Teisingumo teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas dalijosi prisiminimais apie Panevėžį.
„Birželį buvau atostogose, parvažiuoju, mano kolega sako, buvo susirinkimas, tave užrašė į iniciatyvinę grupę. Bibliotekininkė sakė, kad skaitai knygas, kurių kiti žmonės neskaito. Pradėjau vaikščioti į tuos posėdžius, įsijungiau į ratelį, žingsnis po žingsnio, žmonės tapo artimi, bendražygiai. Nežinia, kur jų keliai nukrypo vėliau, bet man tie žmonės yra labai artimi, man jie yra iš tos epochos. Ta epocha – iki tol buvo buitis, o čia likimas pakėlė į būtį. Pasijunti, kad dalyvauji dideliuose dalykuose”, – sakė teisėjas.
Prisimindamas 1990 metus, E. Jarašiūnas pasakojo, kad po Aukščiausios Tarybos rinkimų pakliuvo į derybų su Rusija komisiją.
„Sako teisininkų nesurenkam, rusai atvažiavo, reikia eiti derėtis. Darbas buvo man toje komisijoje didžiausia mokykla. Nors struktūra surinkta tokiu būdu, tačiau dirbo valstybiškai, iš anksto buvo aptariamos pozicijos, diskutuojama, buvo daug improvizacijos. Taip netyčia atėjau į kovo vienuoliktąją „, – prisiminė E. Jarašiūnas.
Pasak diskusijos dalyvių, Sąjūdis įvairiuose Lietuvos miestuose prasidėjo nuo spontaniškų diskusijų, iniciatyvinių grupių kūrimo, ideologiškai vadovauti buvo siūlomi tautos autoritetai.
„Vienoje iš tokių diskusijų atsistoja Zigmas Vaišvila ir sako, sukurkim Sąjūdį, ir atsisuka į Justiną Marcinkevičių. Gerbiamas poete ar jūs sutinkat? Mirtina tyla, Marcinkevičius su jam būdingu kuklumu atsako – jeigu siūlot – taip”, – prisiminimais dalijosi V. Andriukaitis.
„Tada prasidėjo spontaniški siūlymai, rašomi lapeliai, visa kompozicija vyko su nedideliu dirigavimu. Tuo metu iš KGB nieks nekontroliavo, vieni kitus gerai pažinojome. Susiformavo iniciatyvinis grupės branduolys. Juozaitis iškėlė mintį, važiuojam po Lietuvą, agituojam, gal atsiras kokia struktūra, taip ir startavome. Važinėjom, agitavom”, – tęsė signataras.
Pasak A. Saudargo, kilusio sambrūzdžio KGB nepavyko sustabdyt.
„Jiems reikėjo infiltruot savo žmones, kad išduotų visus ir neliktų nieko. Tačiau Sąjūdyje nebuvo ką slėpt, ten infiltruok ką nori, viskas atvira, sėdim ir šnekam, viešumas buvo pagrindinis ginklas. KGB ir pasimetė, tai beviltiškas darbas”, – pasakojo europarlamentaras.
Kovo 11-osios sėkmę, anot A.Saudargo, lėmė tai, kad viską pavyko padaryti greitai ir savu laiku.
„Viską lėmė tempas, kurį uždavė Lietuva, ryžtingumas, politinės valios aiškumas, teisininkų tikslumas, pasakymuose nieks tuo neabejojo. Supraskite, blokadą įvedė Lietuvai, ne Latvijai, ne Estijai. Mūsų dokumentai skyrėsi, jie buvo konkretūs ir pilni. Įvyko konstitucinis konfliktas su sovietine konstitucija. Latviai ir estai pasinaudojo proga, bet jų dokumentai buvo sąlyginiai”, – sakė jis.
„Mūsų veikimas vertė juos koreguoti veiksmus. Jie sekė mūsų veiksmus. Tose galimybėse, kurios buvo, mes pasiekėme maksimumą”, – pridūrė E. Jarašiūnas.
Prisimindamas dieną prieš kovo 11-ąją, V. Andriukaitis pasakojo, kad nebuvo laiko nei per daug redaguoti, nei paanalizuoti tekstus, kokybę lėmė kelių metų Sąjūdžio procesas.
„Kovo 10 dieną Tarybų Sąjungoje išrinko paskutinius liaudies deputatus. Lietuvoje iš 123 Sąjūdžiui atiteko 94 mandatai. Kovo 12 dieną buvo rengiamas TSRS Liaudies suvažiavimas, todėl jau kovo 10 kiek įmanoma intensyviau dirbome, mūsų buvo 12 žmonių”, – sakė jis.
Signatarai pripažino tuometinio Tarybų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo atsakomybę dėl sausio 13-osios aukų, tačiau taip pat pažymėjo, kad tuo metu jis ir jo aplinka nebeturėjo tiek daug įtakos procesų valdyme.
„M.Gorbačiovui tenka atsakomybė kaip prezidentui, tačiau buvo daug kitų veiksnių, jo aplinka nebeturėjo įtakos. Tas akivaizdu, kad situacija Maskvoje buvo neaiški”, – sakė V. Andriukaitis, pažymėdamas, kad Vilniuje sovietų kariškiai galėjo greitai užimti parlamentą, tačiau to nepadarė.
„Jie neatakavo parlamento iš karto. Parlamentą buvo galima užimti mikliai, dar žmonių prie jo nebuvo. Dauguma tuo metu buvo prie bokšto ir televizijos”, – kalbėjo jis.
Paklaustas, kokias viltis ateičiai puoselėjo tuomet kurdamas Lietuvos nepriklausomybę, signataras E.Jarašiūnas pažymėjo vakarietišką Lietuvą.
„Tuomet buvo supratimas, kad turim gyvent kaip žmonės Europoj, bet turėsim praeit laukinio kapitalizmo etapą. Bet kaip tai bus nelengva, toj epochoj nebuvo įsivaizduojama. Kas žinojo, kokia bus mūsų ateitis”, – kalbėjo teisėjas.
Pasak jo, kai tauta ir valstybė laisva, ji sprendžia vienas problemas, kai neturi laisvės – sprendžia kitas.
„Kai laisvės neturi, nėra svarbesnio dalyko už laisvę. Jei lyginti su įvairių šalių istorijomis per šį 25 laikotarpį, mes viską visai neblogai įveikėm, mes to nevertinam. Tikrus dydžius pamatai lygindamas. Spręskim laisvos valstybės problemas, o gyvenimo be problemų nebus. Gyvoj visuomenėj problemų bus visada, tik laisva visuomene sprendžia kitus dalykus ir kitaip”, – sakė teisėjas.
Europarlamentaras A. Saudargas pažymėjo, kad „vizija buvo, kai vaikelis atėjęs į pamoką Belgijoje ar Prancūzijoje, kai jo paklaus, kas Lietuvos sostinė, ir jis atsakys ne Ryga, ne Talinas, o Vilnius, tada ir Lietuvos vizija realizuosis. Visa kita – verslo projektai”.
„Kovo 11-ąją vizija buvo aiški – atkurti nepriklausomybę. Dabar Lietuvos valstybė pagal padėtį pasaulyje yra geriausioje geopolitinėj sudėty. Klausimas išspręstas. Visi kiti uždaviniai antraeiliai. Tauta atkūrė, kas buvo iš jos išplėšta, atkūrė valstybę ir padėjo ją į vietą”, – sakė signataras
Paklaustas, ką Lietuva darė ne taip, A. Saudargas pažymėjo, kad trūksta gilesnių kultūrinių reformų šalyje.
„Per 25 metus negaliu pasakyti, kad padarėm kultūrinį žygdarbį. Mes per daug paviršutiniškai gyvenam. Nerimas yra, ar mes to laiko neprarandam, kad išspręstume gilius dalykus. Labai daug dalykų kultūros srityje yra paviršutiniška”,- sakė jis .
Pasak eurokomisaro V. Andriukaičio, „Lietuvos istorija yra sėkmės istorija, tačiau nemanykim, kad ji gali tęstis be mūsų pastangų”.
„Europos Sąjungos projektas taip pat reikalauja didžiulio entuziazmo, didžiulio troškimo. Tikiu sėkme, tikiu lietuviais, turim didelį šansą matyti ateityje daugiau sėkmingų istorijų, bet dabar tai jau jaunesnės.
