Interviu su Dalia Zdanevičiūte
Likus kelioms savaitėms iki metų virsmo, skubu į Briuselio Skarbeko rajono Dailly kvartalą pas Dalią. Šventinėmis girliandomis įelektrintas miestas ir chaotiškas praeivių bei pravažiuojančiųjų blaškymasis dingsta, vos tik užveriu jos namų duris. Pro didelius langus mirganti gatvė su horizonte šviečiančiais Atomiumo burbulais – jau tik tylus ir tolimas mūsų pokalbio dekoras. Dalia planuoja švęsti Kalėdas su artimaisiais Lietuvoje, visgi ir savo namuose Briuselyje ji stengiasi kurti tradicinę kalėdinę dvasią – stalą puošia eglišakių Advento vainikas su žvakelėmis, iš kartoninės dėžės ant medinių balkių ir palangių sutupdyti žaisliukai, nuleistos girliandos. Po kelių dienų Dalia ves Belgijos lietuvius keliautojus į kalėdinį žygį aplink mažiausią Belgijos miestą Durbuy, paskui prekiaus lietuviškomis gėrybėmis tarptautinėje Femmes d’Europe mugėje. Tad esu dėkinga, kad tarp visų Dalios darbų ir veiklų galime įterpti vakarą su arbata ir paminėti tai, kas svarbu jos gyvenime.
Dalia, esi aistringa žygeivė ir jau pora metų Keliautojų klubo, kuriam 2024-aisiais sukako 15 metų, vadovė, buvusi BLB valdybos narė, viena lietuviškos kavinės bei lietuviško kino klubo organizatorių, moterų labdaros klubo Femmes d‘Europe lietuvių skyriaus pavaduotoja, Judumo iššūkio dalyvė ir iniciatyvos platintoja, pernai ir šiemet nužingsniavusi milijoną žingsnių bei užėmusi antrą vietą mūsų Belgijos lietuvių bendruomenėje. Ir tai tik dalis veiklų, kuriomis užsiimi. Tu – neišsenkantis energijos užtaisas! Iš kur tokia esi?
Nuo mažens tokia buvau. Šeimoje augome aštuoni vaikai, turiu vyresnį brolį, kiti šeši – jaunesni už mane. Taip natūraliai ir gavosi, kad reikėdavo imtis veiklos. Esu iš Vilniaus, bet save vadinu žemaitdzūke – dzūko ir žemaitės mišinys, užaugęs Vilniuje. Mokykloje taip pat viskuo užsiimdavau. Jeigu tikiu idėja, neriu į ją visa galva. Man labiau patinka generuoti ir auginti idėjas. Pavyzdžiui, kai dar dirbau Belgijos lietuvių bendruomenės valdyboje, vyko Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, koordinavau Belgijos lietuvių komandą. Kitais metais vėl vyks šios varžybos, bet šiuo metu neplanuoju jų koordinuoti, nes turiu asmeninį projektą, nužygiuoti 2000 kilometrų į Romą, tad mano laisvas laikas jau suskaičiuotas į priekį.


Papasakok, kas tave iš Lietuvos atvedė į Briuselį?
Lietuvoje dirbau muitinės pareigūne. Daug bendraudavau su Europos Komisija, atvykdavau į komandiruotes. Po Lietuvos pirmininkavimo 2014-aisiais metais atvykau dirbti nacionaline eksperte, ir likau iki šiol. Dabar galvoju, kai pasibaigs sutartis, norėčiau grįžti į Lietuvą, nes ir ten noriu palikti kokį nors pėdsaką. Bet taip pat labai traukia kalnai. Jeigu Lietuvoje būtų kalnų – net nesusimąstyčiau! O dabar neaišku, ar nugalės Lietuvos kalvos ar Europos kalnai.

Kodėl ir kaip atėjai į Belgijos lietuvių bendruomenę?
Viskas prasidėjo nuo žygio, nuo keliautojų. Atvykau į Briuselį rugpjūtį, o rugsėjį buvo rengiamas žygis, bet nedrįsau prisijungti, nes nieko nepažinojau. Visgi labai norėjau išbandyti, tad atvykau į žygio vietą vėliau, kai keliautojai jau buvo išėję. Taip prasidėjo mūsų pažintis su Rūta (Knizikevičiūte, ilgamete Keliautojų klubo vadove), su kuria to žygio metu susirašinėjau. Jie eina, o aš paskui, bet greit pasivijau. Žygio metu susipažinau su lietuviais, su kai kuriais iš jų bendrauju iki šiol. Žygiuodama susižinojau, kad birželį vyksta Joninės, tad 2015 metais sudalyvavau pirmąkart ir belglietuviškose Joninėse. Savanoriavau, nes man neužtenka būti tik dalyve, o paskui po truputį įsiliejau ir į folkloro grupės „Rasodas“ (tuomet „Rasos“) veiklą, bei į pačių Joninių organizavimą.


Su lietuviais man reikėjo bendrauti, nes reikėjo išgyventi, o savo identitetą išgyveni tik būdamas ir veikdamas bendruomenėje, o ne stebėdamas. Norėjau praktikuoti lietuvybę. Taigi buvo ne tik Joninės, bet ir kitos šventės, tradicijos, sausio 13-osios bėgimas, vasario 16-oji. Lietuvoje taip pat buvau aktyvi tradicijų puoselėtoja. Esu tremtinio vaikas. Prisimenu, kaip seneliai skleidė meilę tėvynei, grožėjosi ir mylėjo savo šalį, be ditirambų, jausmas sklido iš vidaus. Pavyzdžiui, su seneliu Jonu važiuodavom švęsti Joninių ir jo vardadienio ant Rambyno kalno. Šeima buvo religinga, tad ir religinės šventės buvo svarbios. Mums, vaikams, niekas neribojo laisvės rinktis kuo būti, stengėsi palaikyti darną ir vienybę. Gal todėl iki šiol mano šeimoje svarbu per Kūčias ir Kalėdas susiburti ir kartu išgyventi šventę bei tradicijas. Matau, kad dabar populiaru kažkur vykti, poilsiauti, bet aš niekur kitur nei šeimoje savęs, leidžiančios laiką per šias šventes, neįsivaizduoju, nes man kažko trūktų.

Kaip prisijungei prie BLB Valdybos veiklos? Ką būdama joje nuveikei, supratai?
Mane pakvietė Asta (Kulikauskaitė), nes matė, kad visur aktyviai dalyvauju. Pagal profesiją esu modeliuotoja-analitikė, strateginio ir plataus mąstymo žmogus. Nesusitelkiu į detales, man reikia vizijos. Patinka kurti idėjos struktūrą, matyti kaip iš nieko atsiranda kažkas. Todėl ir sužavėjo galimybė dirbti Valdyboje. Joje dirbau vieną kadenciją, vadovaujant Gintarui Marijauskui. Tuomet išgyvenome pandeminį laikotarpį. Patirtis buvo labai gera. Aš esu komandinio žaidimo žmogus, ir šiaip mėgstu komandinį sportą, krepšinį. Visgi reikia suprasti Briuselio specifiką – čia tiesiog trūksta masės, valdyba labai nedidelė. Jeigu nori įgyvendinti idėjas, galima jas, aišku, įgyvendinti ir vienam. Bet aš nesu iš tokių, man patinka, kai kiekvienas įneša savo dalelytę ir gaunasi produktas. Toks yra mano darbo metodas. Gyvenime yra daug įdomių dalykų, negaliu susitelkti tik į vieną. Todėl vienos kadencijos pakako. Man patinka tiek sportas, tiek menas. Kadangi esu matematinio mąstymo žmogus, man nesunku pereiti nuo vieno prie kito. Pagalvojau, kad reikia ir kitur bandyti save pilnai išreikšti. Taip jau sutapo, kad reikėjo naujo Keliautojų klubo vadovo, todėl sklandžiai iš vienos veiklos išėjau į kitą. O Keliautojų klube daug iniciatyvių žmonių, jie turi daug idėjų. Aš ir pati turėjau minčių, ką patobulinti ir supratau, kad galėsiu jas be trukdžių įgyvendinti. Natūraliai, kai matau, kad kažkas stringa, suprantu, kad tai yra ženklas sukti į kairę arba į dešinę. Tad dabartine veikla Keliautojų klube aš mėgaujuosi.
Kita mano labai mėgstama veikla – Joninių organizavimas. Čia taip pat veikia visa komanda, nes vienas niekaip tokios šventės nesuorganizuosi. Man atrodo – tai šauni veikla.
Pakalbėkime apie Keliautojų klubą, kuris neseniai paminėjo savo 15-ąją sukūrimo sukaktį. Kokių idėjų, tapdama jo vadove, atsinešei į klubą?
Dar nebūdama klubo vadove, norėjau pasiūlyti rengti kelias dienas trunkančius žygius. Jau vieną ilgą žygių savaitgalį esame surengę.

Be to, norėjosi įtraukti ir naujų transporto priemonių. Šiais metais tai buvo baidarės. Žygį jomis surengė Žana (Tarasė).
Visas idėjas ir žygius aptariame kartą per metus vykstančiame Keliautojų klubo aktyvo susitikime. Aišku, pasidalijame mintimis ir dažniau. Aktyvui priklauso apie dešimt narių. Kai kurie jų pabūna trumpai, kiti, gal pusė, Klubo aktyvui priklauso jau seniai. Smagu, kad tie žmonės visi skirtingi – turi įvairių pomėgių, nevienodo fizinio pasiruošimo. Todėl galime pasiūlyti ne vieno stiliaus žygių. Aš mėgstu didesnius iššūkius, tad mane nuolat tenka pristabdyti, kad daugumai nebūtų per sunku. Bet man patinka žmones kviesti į iššūkius. Pavyzdžiui, kai rengėme žygių savaitgalį, buvo nurodyta, kad žygiuosime 20-25 kilometrus, o iš tiesų nuėjome net 30. Kai kurie negalėjo patikėti, bet aišku, kad kartu žygiuodami, net nepastebime, kiek nuėjome.
Viena iš „kabančių“ idėjų, kuriai dar reikia laiko – noras artimiau bendradarbiauti su kaimyninių šalių keliautojų klubais. Norėčiau kartu su šių šalių žygeiviais surengti bendrus žygius. Su Liuksemburgu ryšį esame užmezgę, belieka tik išvystyti daugiau bendrų idėjų. Domiuosi, ar Nyderlandų lietuviai turi žygeivių klubą. Dar yra Vokietija, Prancūzija. Juk yra daug bendrų taškų, kuriuose susikerta sienos. Į Liuksemburgą ir Vokietiją jau buvom įžygiavę, į Nyderlandus – įvažiavę dviračiais. Aš tikiu idėja – lietuvių bendravimu pasaulyje. Juk identitetą gali išgyventi ir suvokti bendraudamas su kitais. Sėdėdamas namuose ir galvodamas tu nežinosi, kas esi. Tavo tapatybė turi atsispindėti kituose. Todėl aš ypač palaikiau judumo iššūkį, kuris suburia visas lietuvių bendruomenes pasaulyje. Tokios idėjos man gražios, noriu prie jų prisidėti.
Trečias dalykas, kurį dar reikia plėtoti – BeNeLux sporto žaidynėse surengti žygeivių rungtį. Galbūt tai važiavimas dviračiu, gal orientacinė rungtis, kol kas dar svarstome. Manau, tai būtų gera mūsų klubo vizitinė kortelė žaidynėse.
Bendraudama su keliautojais, vis pagalvodavau, kad reikia tobulinti klubo komunikacijos priemones – pavyzdžiui, pavėžėjimas. Bendravimas elektroniniais laiškais užimdavo labai daug organizatorių laiko. Darbui palengvinti pasiūliau naudoti carpool platformą, kuri labai pasiteisino organizuojant Jonines. Tai erdvė, kuri leidžia susitikti norintiems važiuoti ir vežantiems į žygio vietą. Kol kas ji dar nėra labai populiari, bet, matyt, reikia laiko ją prisijaukinti. Kita naujovė ta, jog klubo aktyvo nariai šiuo metu geriau prieina prie bendros informacijos, nes ją talpiname debesyje, o registracijoms naudojame elektroninę formą. Taip organizatorius iškart mato užsiregistravusių skaičių, nebereikia pildyti savo lentelių. Visa tai darome siekdami pritraukti dar daugiau organizatorių: jeigu kas nors nori pasiūlyti savo įveikto žygio maršrutą, juo pasidalinti, mes suteikiame visą organizacinę pagalbą. Šiuo būdu taip pat kuriame bendruomenę. Beje, galvojame surengti Keliautojų klubo kavinės susitikimų, kad ypatingesnėse kelionėse dalyvavusieji galėtų pristatyti savo įspūdžius, pasidalyti idėjomis. Bet aišku, tai gali būti ir tiesiog Lietuviškos kavinės teminė dalis.

Minėjai, kad tau svarbus pasaulio lietuvių bendravimas. Ar dalyvauji ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje?
Tiesiogiai ne, bet prisidedu kiek įmanoma. Esu dalyvavusi Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Šimtmečio Dainų šventės metu Rotušės aikštėje įrengtame Belgijos lietuvių bendruomenės stende padėjau pristatyti mūsų bendruomenę.
Dalyvauji įvairiuose projektuose ir veiklose, tiek bendruomenės, tiek labdaros, randi laiko įgyvendinti ir savo asmenines idėjas, tikslus. Ar tikrai visos veiklos tau vienodai prasmingos?
Jeigu aš dalyvauju, šimtu procentu tikiu tuo. Jeigu tikiu – tai ir dalyvauju. Nesu iš tų, kurie eina paviršiumi. Mano gyvenimas labai įvairus. Mano hobiai patys įvairiausi. Kadaise labai domėjausi gėlėmis, viską apie jas žinojau. Domėjausi augalais, kraštovaizdžio kūrimu. Labai patinka menas. Atėjus studijų laikui net svarsčiau ką pasirinkti – Dailės akademiją ar matematikos studijas Vilniaus universitete. Įstojau į universitetą. Dar būdama mokinė ir jau vėliau, užsiėmiau keramika. Man, matematikei, menas kalba. Vienu metu buvau užsidegusi tapymu. Visada labai norėjau keliauti, bet keliauti tam, kad pažinčiau gamtą, arba savo, kaip gamtos dalies, ribas. Todėl atsirado ir sportas, labiau iš gamtos perspektyvos. Man patinka patirti skirtingus gyvenimo aspektus. Nes taip galiu išgyventi skirtingą save. Aišku, visomis veiklomis vienu metu neužsiimu. Mėgstu vienu kuriuo nors laikotarpiu susitelkti į konkrečią veiklą. Sunku net paaiškinti, kodėl. Darydama psichologinius testus, sprogdinu visus rėmus. Esu mišinys, ir netgi vienodomis dalimis, nors dažniausiai žmogus susitelkia ties vienu dalyku, o kitais save papildo. Man taip nėra ir nebuvo. Esu tokia nuo vaikystės. Dabar dėl to jau nebepergyvenu – juk visokių žmonių reikia (juokiasi Dalia).

Kadangi jau užsiminei apie savo įvairialypę asmenybę, atskleisk koks tavo horoskopo ženklas? Ar jautiesi turinti to ženklo savybių?
Esu gimusi Gyvatės metais, po Liūto ženklu. Jau tai rodo, kad galiu būti labai skirtinga.
Abu ženklai – ypatingi gyvūnai, bet ir tavo namuose gausu gyvūnų atvaizdų, skulptūrėlių. Ar tai reiškia, kad juos labai mėgsti ir iš jų semiesi įkvėpimo?
Taip, jau iš interjero detalių galima daug ką apie mane sužinoti (juokiasi Dalia). Pirmiausia – žirgai, mano namuose su jais susijusių dekoracijų yra daugiausia. Paskui drugeliai, drambliai ir ereliai. Visi šie gyvūnai man vienodai svarbūs. Žirgas siejasi su laisve ir energija. Mano senelis vertėsi žirgais, juo augino, parduodavo. Ryšį su jais jaučiau nuo vaikystės, glostydavau, vėliau kartais vykdavau į Anykščius pajodinėti. Nors čia Belgijoje daug žirgynų, nesu radusi momento, kada jais galėčiau daugiau užsiimti. Drugeliai man siejasi su kūrybiškumu. Vaikystėje juos gaudydavau, žavėjausi spalvomis, virsmu, nebijojau net tų kirminų, priešingai – jie man buvo labai įdomūs. Erelis – aukštai skraido ir mato horizontą. O tai man svarbu. Dėl to ir į kalnus man reikia, ypatingai žiemą. Mėgstu būti ten, kur esu su gamta, matyti kaip paukščiai kyla, sklando. Apskritai man patinka paukščius stebėti. Viena iš mano ateities profesinių svajonių – gamtos fotografija. Kai ateis laikas, norėčiau nufotografuoti savo gyvenimo nuotrauką. Akimis mes daug ką užfiksuojam, bet techninėmis priemonėmis dar nepavyko, reikia tam skirti laiko. Beje, vaikystėje lankiau fotografijos būrelį, ir noras fotografuoti nuo to laiko nėra užgesęs. O dramblys – jau seniai svajoju juo pajodinėti. Jie man žavūs savo kontrastingumu: dideli, dažniausia žmonėms kelia baimę, bet iš tiesų juk jie – subtilūs ir švelnūs. Taip turbūt yra todėl, kad aš pati esu kontrastinga, tad dramblys man labai savas ir atspindi šią mano asmenybės pusę. Beje, jų skulptūrėlių taip pat turiu namuose.



Kokie tavo artimiausi planai ir projektai?
Kitus, 2025-uosiuos metus Popiežius yra paskelbęs Jubiliejiniais Vilties piligrimų metais. Jubiliejiniai metai skelbiami kas 25-erius metus. Bus paskelbtas bažnyčių sąrašas, į kurias galės keliauti tikintieji. Šios piligrimystės prasmė – kiekvienam krikščioniui nešti per savo gyvenimą žinią apie viltį. Šiais laikais vilties mąžta, nes žmonės susiduria su dideliais iššūkiais, yra nuliūdę, pavargę, pervargę. O piligrimas yra krikščionio metafora – jis eina per gyvenimą nešdamas tikėjimo viltį. Todėl ir ateinančiais Jubiliejiniais metais žmogus skatinamas išeiti iš namų, atrasti save iš naujo ir eiti į žmones, suprasti savo pašaukimą. Jau esu ėjusi klasikinį Santjago de Compostela kelią. Visada svajojau iš Briuselio nueiti į Paryžių, nes tai miestas, kurio man niekad nebus per daug. Kitas miestas, kuriame nuolat lankausi – Roma. Man patinka viską išgyventi, o tai padaryti galiu būtent eidama. Į visur mėgstu keliauti iš ten, kur gyvenu. Turėjau planą iš Briuselio nueiti į Paryžių. Dabar man likę tik koks 100 kilometrų iki Paryžiaus, bet Jubiliejinių metų proga nusprendžiau pakeisti kryptį ir sukti link Romos. Pasirinksiu kelią Via Francigena, kuris eina nuo Kenterberio Anglijoje, per Prancūziją bei Šveicariją į Romą. Iki Reimso eisiu savaitgaliais, o paskui išeisiu atostogų, kad galėčiau vienu kartu nueiti po daugiau nei 400 kilometrų. Į kiekvieną tašką stengsiuosi vykti traukiniais. Tikiuosi, kad per metus spėsiu nueiti planuojamą kelią. Bet viskas priklausys ir nuo darbo. Kitą rudenį baigsis mano darbo sutartis Komisijoje, tad visai nenuliūsčiau, jeigu turėčiau daugiau laiko baigti savo kelionę. Ir šiaip, manęs neliūdina jokios pabaigos, nes manęs po to laukia bent kokios penkios pradžios (juokiasi Dalia).
Iš tiesų, ateityje labai norėčiau gyventi gamtoje. Norėčiau sukurti tokią aplinką, kuri leistų žmonėms geriau pažinti gamtą. Viena iš idėjų – Lietuvoje sukurti daugiau vaikščiojimo maršrutų, takų. Jeigu grįžčiau į Lietuvą, norėčiau apsigyventi kuriame nors regione ir jame plėtoti žygiavimo maršrutus, burti, kviesti žmones jais vaikščioti. O jeigu pavyktų įsikurti aukštuose kalnuose, norėčiau sukurti aplinką, į kurią lietuviai galėtų atvykti ją atrasti, praleisti laiko gamtoje. Aišku, esu pasirengusi ir toliau dirbti darbą pagal savo profesiją, bet jeigu visi ženklai mane kreiptų kurtis gamtoje, tai tikrai kardinaliai galėčiau pakeisti profilį.


Tradiciškai noriu paklausti, ko palinkėtumei Belgijos lietuvių bendruomenei ir čia gyvenantiems lietuviams?
Noriu palinkėti tikėti stebuklais, kurie išties egzistuoja. Juos tereikia pamatyti. Kartais mes nenorime jų įvardyti stebuklais, arba neturime jėgų patikėti. Tikėkime stebuklais. Ir dar linkiu vilties. Norėtųsi, kad viltis visada būtų gyva. O bendruomenei noriu linkėti toliau burtis. Šiais laikais kyla pavojus galvoti, kad bendruomenės nereikia, kad galime gyventi vieni. Technologijos dar ne viskas, jos negali atstoti gyvos bendrystės. Dažnai girdžiu sakant, kad žmogus yra kosmopolitas, ir visiškai sutinku, kad svarbu su visais sugyventi, bet man atrodo, kad reikia nepamiršti savo identiteto. Nes jeigu nepriimame savo šaknų, neįsisąmoniname savo istorijos, nesvarbu kokia ji, mes negalime kurti ateities. Aš tuo visiškai tikiu. Kartais žmonės lygina savo istoriją su kitais, ją nori perrašyti, bet manau, kad toks gyvenimas nevisavertis. Tad bendruomenei linkiu tikėti bendryste ir atverti jai savo širdį.
Dėkoju už pokalbį, arbatą ir bendrystę, Dalia!
Kalbino ir parengė Sigita Purlienė
















