by Interviu su Rasa Gražiene
Teigti, kad Rasa Gražienė, visiems žinoma kaip ansamblio „Rasos” vadovė, yra veikli lietuvių bendruomenės narė būtų tiesiog per kuklus jos apibūdinimas. Nes Rasa Gražienė jau dešimtmetį Briuselyje nepailsdama (na gal kartais) puoselėja lietuviškų liaudies dainų tradicijas, yra subūrusi ir vadovauja moterų ir vyrų, bei mišriam ansambliams, rengia tradicinių tautinių-religinių švenčių – Ilgių, Užgavėnių – vakarus, o šįmet birželio 24-25 d. kartu su grupele pagalbininkų surengė tikrą fiestą tradicijų mėgėjams – baltiškų Joninių šventę Solstitium Balticum.
Rasa su šeima Briuselyje įsikūrusi nuo 2012 metų. Prieš tai gyveno Paryžiuje, paskui septynerius metus praleido Liuksemburge, kur dėstė lietuvių kalbą užsieniečiams. Atvykti gyventi į Briuselį su vyru ir keturiais vaikais nusprendė dėl vyro darbo. Rasos teigimu, sprendimas nebuvo lengvas. Laisvalaikio ir pramogų organizavimo specialybę įgijusi bei socialinių mokslų magistro diplomą turinti Rasa labai mėgo dėstytojos darbą Liuksemburge, galėjo jį derinti su motinyste. Atvykusi į Briuselį pradėjo dirbti ES Taryboje vertėjų raštu asistente, šeima po truputį įsišaknijo ir šiame mieste. Šiuo metu Rasa dirba Europos Komisijos Teisės tarnyboje. Nors jos darbotvarkėje gausu darbų ir veiklų, artėjant vasaros atostogoms ji sutiko papasakoti apie save bei savo bendruomeninę veiklą Belglietuvių svetainei.
Papasakok kaip atėjai į lietuvių bendruomenę, kokia buvo Tavo pirmoji veikla?
Jau Liuksemburge susiburdavome padainuoti pas Ramunę Šarkauskienę, aktyvią Liuksemburgo bendruomenės narę. Kadangi visą jaunystę pradainavau liaudies dainų klube „Raskila„, visada jaučiau dainavimo, muzikavimo poreikį. Sutikau bendramintę Indrę (Butautytę), kuri mane paskatino kurti savo ansamblį. Prisimenu jos žodžius: „jei nerandi kur dainuoti liaudies dainų, tai tai kurk pati, juk žinai jų tiek daug, va, iškepsiu pyragą, pasikviesim draugus ir dainuojam“. Taigi, su Indre 2015 m. rudenį sukvietėme bendraminčius ir pradėjom dainuoti kalendorinių metų liaudies dainas. Kurį laiką tiesiog buvom draugės, susirinkdavome ir dainuodavome, niekur nesiskelbėm, vėliau po truputį mūsų veikla ir žinomumas išsiplėtė, atsirado koncertų, įvairūs kalendoriniai renginiai bendruomenei, o didžiausias iš jų – Rasos arba Joninės, kuris kasmet suburia nuo dviejų iki keturių šimtų žmonių.
Dainavimas atsirado iš didelio poreikio ir draugystės, o kaip gimė jūsų ansamblio pavadinimas „Rasos“, kiek jame narių?
Kai kažkas iš grupės pasiūlė pavadinimą „Rasos„, šis pasirodė nekukliai skambantis, per daug akivaizdžiai susijęs su mano vardu, bet kadangi nusprendėme susiburti į folkloro grupę po Rasų šventės, kuri buvo tarsi mūsų ištakos, „Rasos“ surezonavo. Be to, grupėje yra net ne viena Rasa. Tačiau labiausiai įkvėpė pats rasos simbolis, juk ji gaivina, duoda ir palaiko gyvybę. Žodžio prasmė, sąsaja su gyvybe buvo svarbi.
Grupės narių skaičius popieriuje yra apie 20, bet repetuojame dažniausiai apie 10. Aš dažnai juokauju, kad į kiekvieną repeticiją ateina vis kiti žmonės. Na, kitaip yra prieš koncertus, kur jau yra įsipareigojimas ir lankomumas tampa labai svarbus. Bet tie svyravimai suprantami, juk į Briuselį suvažiuoja diplomatų ir pareigūnų dirbti laikinai, todėl neretai, kai jau apšyla ir tampa mūsų nepakeičiamais nariais bei draugais, turime atsisveikinti. Tačiau, ačiū Dievui, juos pakeičia naujai atvykusieji. Žinoma, tuomet vėl viską reikia mokytis nuo pradžių…Bet noriu paminėti ir mūsų evoliuciją. Šiais metais susibūrė norinčių dainuoti vyrų kolektyvas.
Labai įdomu, papasakok apie šią naują kryptį, vyrų ansamblį!
Visada pasvajodavau apie tai, kad vyrams skirtas liaudies dainas atliktų vyrai. Proga pasitaikė, kai sužinojau, kad Belgijos bendruomenė rengia Belgijos Šaulių priesaikos renginį ir kviečia mus jame koncertuoti. Į kvietimą dainuoti vyriškas karines liaudies dainas atsiliepė net 8 vyrai skambiais balsais. Pirmasis mūsų susibūrimas įvyko tikrai simbolišką dieną, vasario 24-ąją, per karo Ukrainoje metines. Jie labai entuziastingai mokėsi ir puikiai atliko karo dainas po mėnesio, kovo 25-ąją vykusiame koncerte. Koncertas sulaukė didžiulio pasisekimo. Vėliau norėjau daugiau integruoti juos į mūsų ansamblį, nes vyrams atskirų koncertų daugiau nenusimatė. Dalis jų prisijungė ir mielai dalyvauja. Visgi labai norėtųsi, kad jie išliktų ir kaip atskiras kolektyvas, nes vyrams to reikia, ypač šiais laikais, kai kultūrinėje veikloje labiausiai dominuoja moterys.
Kai prie mūsų grupės prisijungė daugiau vyrų, nelabai tiko senasis moteriškasis „Rasų” pavadinimas. Todėl ieškojom naujo, kuris derėtų su mūsiškiu – taip atsirado „Rasodas„. Rasoda/ rasodas yra prasmingas senovinis žodis, reiškiantis sudygusius, neišravėtus daigus, tai lyg augantis derlius. Taip yra ir realybėje, aš atrankos nedarau, priimu visus. Visi šie pavadinimai turi tam tikrą tąsą, nes mes, „Rasos„, jau sudrėkinom Belgijos žemę, atėjo laikas, ir dygsta joje nauji daigai, naujas sodas – „Rasodas„.
Netrukus ketiname vykti į Europos lietuvių kolektyvų sambūrį Vokietijoje, skirtą pasirengti Dainų šventei. Norime sudalyvauti kitų metų jubiliejinės Dainų šventės Folkloro dienoje. Taip pat šiais metais dar laukia Ilgės/Vėlinės, paskui kasmetinis kalėdinis koncertas Briuselio katedroje.
O koks jūsų stilius, koncertuose grojate įvairiais instrumentais?
Nors liaudies dainas ir sutartines išlaikome autentiškas, tačiau į jų interpretaciją žiūrim kūrybiškai. Jei sužinau, kad naujas narys moka groti kokiu nors instrumentu, būtinai tą instrumentą įtraukiame ir pritaikome kuriai nors dainai. Tokiu būdu visi gali atsiskleisti savo talentais. Per paskutinį koncertą grojome dviem kanklėmis, dviem gitaromis, dviem smuikais, dumplėmis (shruti box), lūpine armonikėle bei įvairiais perkusiniais, barškučiais ir būgnu. Tokiu būdu deriname senąją tradiciją su šiuolaikiškumu, kad moderniam žmogui folkloras taptų savas ir „skanus“.
Gal gali pristatyti dainų programą, kaip jas renkiesi?
Dar nuo „Raskilos” laikų žinojau daugybę dainų, norėjau dalintis, nes tai lobių lobis, bet aišku ir dabar ieškau naujų, tiek internete, tiek bendraudama su bendraminčiais. Visus kalendorinius metus dainuojame tik tam laikotarpiui būdingas dainas. Šį pavasarį per Gavėnią dainavom karines-istorines dainas, bet įprastai jas dainuojame rudenį, rugsėjo-spalio mėnesiais, kai karan pašaukdavo jaunuolius ir rekrūtus. Spalio mėnesį, ruošdamiesi Ilgėms/Vėlinėms, dainuojame našlaičių/siratų dainas. Vėlinių renginys prasmingas, darome jį dėl savęs, nes esame toli nuo Lietuvos, negalime aplankyti savųjų kapų, tad einame čia į kapines arba susiburiam ambasadoje. Tai gražus renginys, su pamąstymais, žvakelėmis. Paskui pereinam prie kalėdinio repertuaro, ruošiamės koncertui Briuselio Gudulės katedroje, kur prisistato įvairios Briuselyje gyvenančios bendruomenės. Tačiau koncertinis pasirengimas atima terapinį dainavimo tik sau malonumą, todėl įvedėme tradiciją susibėgti pas ką nors atšvęsti Kalėdų sau, su senoviniais papročiais ir dainomis… Po Kalėdų prasideda Užgavėnių laikotarpis, kartais surengiame Užgavėnių šventę bendruomenei, o šiais metais surengėme Užgavėnių vakaronę per pačią vasario 16 d. Taigi taip linksmai mes atšventėme dvi progas. Šokių kolektyvas „Lietuvonis” vedė folkšokius, o mes, „Rasos„, dainavom Užgavėnių dainas ir žemaitiškas talalaikas. Gavėnios laikotarpiu paprastai dainuojame Rėzos ir Juškų, specifines Mažosis Lietuvos dainas. Po to Velykos, pavasaris. Per lietuviškas Atvelykio mišias giedame nuostabaus grožio kantičkines giesmes, taigi pristatome ir tą kitokio pobūdžio paveldą. Po Velykų dainuojam pavasario dainas, tačiau nuo gegužės jau pradedam repetuoti Rasų arba Joninių dainas, prasideda šventės organizavimo darbai .
Gražus perėjimas prie Rasų šventės. Kaip viskas prasidėjo ir kaip keitėsi, kas išliko, kokia raudona gija nusiaudė?
Jau Liuksemburge begyvendama aktyviai prisidėjau prie šios šventės ritualų ir dainų. Atvykusi į Briuselį dalyvavau 2013-14 m. Joninėse, kurios vyko Prancūzijos Ardėnuose, vienos Belgijos lietuvių šeimos svečių namuose ir to miestelio apylinkėse. Šventė buvo graži, kamerinė, bet labai norėjosi ją švęsti kiek įmanoma autentiškiau, todėl nuo 2015 metų mes su Indre pradėjom burti savanorius ir įgyvendinti Rasų šventės viziją su apeiginiais ritualais ir archajinėmis dainomis. Šventė kasmet populiarėjo, į ją atvykdavo ne vien Belgijos lietuviai, bet ir iš aplinkinių kraštų (FR, NL, DE ir UK), tiek vietinių gyventojų, tiek mūsų artimųjų ar draugų užsieniečių. Kai 2018 ir 2019 metais ši šventė išsiplėtė jau iki keturių šimtų žmonių, pajutom nuovargį. Ir tada atėjo pandemija, per kurią natūraliai pailsėjome, šventėme tik siaurame ratelyje ir jautėmės tikrai ypatingai. Po pandemijos 2022 metais visgi nusprendėme kartu su Dalia Zdanevičiūte, tuomet bendruomenės valdybos nare, surengti Jonines visai bendruomenei, tik ne Prancūzijoje, kaip anksčiau, bet Belgijoje. Vieta buvo graži, žmonių ne per daug, išėjo puiki šventė.
O kaip po malonios pertraukos kilo mintis surengti šių metų grandiozinį Joninių renginį Baltų dienas arba SOLSTITIUM BALTICUM?
Visų pirma, Joninėms visada reikėjo finansavimo, kad galėtume pakviesti kokį nors atlikėją. Visada truputį remdavo Užsienio reikalų ministerija. O praėjusį rudenį sužinojau apie Kultūros tarybos skelbiamą konkursą dėl tiesioginio užsienio lietuvių bendruomenių finansavimo. Kadangi Kultūros taryba grynai bendruomeninių renginių nelinkusi remti, svarsčiau kaip patraukliai tai pristatyti, kad mumis patikėtų. Taip gimė Baltų dienos. Jau anksčiau pasvajodavom, kad būtų smagu švęsti Joninių savaitgalį ne vieną vakarą ar naktį, bet visą savaitgalį su edukacijom, senaisiais amatais, dirbtuvėm, paskaitom ir t.t. O pati idėja dėl Baltų dienų kilo žvelgiant į šiuose kraštuose vykstančias labai populiarias viduramžių šventes, keltų, vikingų dienas ir panašiai. Prisimenu vienoj tokioj šventėj ieškojau kokio nors išskirtinai baltiško aksesuaro, bet neradau. Pagalvojau, jog mes turime seną kultūrą, kuri galėtų gražiai papildyti čia vykstančius renginius. Jei čia vyksta keltų dienos, kodėl negali vykti baltų? Vietos žmonėms tai būtų atradimas ir tam tikra naujiena, o mums – mūsų šalies, kultūros pristatymas ir propagavimas. Kadangi pristatytume ne vien materialų paveldą, bet ir Rasos šventės senąsias tradicijas, kuri šiuose kraštuose žinoma kaip Solsticija arba šv. Jono šventė, tai ir pavadinimas tiko lotyniškas SOLSTITIUM BALTICUM. Džiaugiuosi, kad Kultūros taryba labai palankiai įvertino šį projektą ir skyrė finansavimą.
Pakvietėme į šventę apie 10 kuršių, arba Baltų vikingų, kurie puikiai pristatė savo genties rekonstruotą 9-11 a. epochą per apdarus, ginkluotę, amatus, maistą ir t.t. Taip pat, bendradarbiaudami su Liuksemburgo lietuviais, pasikvietėm Viduramžių riterius, kurie mums ne tik pristatė LDK laikotarpio 14-15 a. viduramžių kultūrą, bet dar ir surengė įspūdingą ugnies šou. O pačią Rasos šventę nuostabiai papildė ir magiškais garsais nuspalvino Sauliaus Petreikio TRIO. Šiemet į renginį aktyviai įsitraukė ir latviai. Jai ir anksčiau jų nemažai atvykdavo, kai kurie net tapę pastoviais savanoriais. Visgi šiais metais daug jų buvo išvykę į Latvijos dainų šventę, bet likusieji noriai dalyvavo, vedė įdomias edukacines veiklas vaikams ir jaunimui.
Šiaip latvių Lyguo šventės tradicija yra labai šilta ir šeimyniška, bet gana uždara. Tuo mūsų bendruomenės renginys skiriasi nuo jų, nes yra labai atviras. Mums tai yra proga pristatyti savo kultūrą, kuri žavi aplinkinius ne vien nuostabiomis dainomis ir apeigomis, bet ir dėmesiu gamtai, ekologijai… Gyvendami čia, užsienyje, esame ir privalome būti tikri savo šalies kultūros ambasadoriai.
Visgi renginys Solstitium Balticum dėl organizacinių nesklandumų buvo pakibęs ant plauko?
Taip, turėjom tokį iššūkį likus dviem savaitėm iki renginio pradžios! Taip įvyko todėl, kad Belgijos miestelio, kuriame žadėjome švęsti, savivaldybė paskutiniu momentu nusprendė nesuteikti leidimo. Teko grįžti į mūsų tradicinį Laifour miestelį Prancūzijos Ardėnuose, tačiau tai išėjo tik į naudą. Pirmiausia, ten nepalyginamai gražesnė ir erdvesnė vieta. Antra, dėl didesnio atstumo atvyko tie, kuriems ši šventė yra iš tiesų svarbi. Noriu tikrai padėkoti savo visai komandai, kuri savanoriškai dirbo nuo sausio mėnesio. Visi pagrindiniai darbai buvo atlikti, todėl palyginus sklandžiai sugebėjome pakeisti vietą. Didžiulis ačiū Daliai Zdanevičiūtei, kuri koordinavo visą projektą, ypač renginio metu ir po jo, Daliai Dubovskei, kuri padėjo mums pereiti visokius administracinius sutarčių labirintus, Astai Kulikauskaitei ir Živilei Urbonavičiūtei, kurios rūpinosi atlikėjais nuo pradžios iki galo, Mindaugui Lungiui, kuris nešė ant savo pečių visą šventės pasiruošimo svorį, Andriui Verseckui pasirūpinusiam maitinimu ir ne tik. Taip pat visiems savanoriams, be jų didelio neatlygintino darbo, nieko nebūtų.
Norisi pasidžiaugti ir informacijos sklaidos vaisiais, nes turbūt pirmą kartą dalyvavo tiek daug užsieniečių!
Taip, iš tiesų, net patys nustebom, kai vienu metu atskyrėm lietuvius ir užsieniečius į grupes – jos buvo beveik lygios! Vadinasi šventėje dalyvauja pusė nelietuvių kilmės žmonių! Gal tam padėjo ir tai, kad informaciją skleidėme keturiomis kalbomis: lietuvių, latvių, prancūzų ir anglų. O pačiam renginyje užsieniečiams leidžiame susigaudyti kas vyksta versdami į anglų kalbą…
Beje, šiam renginiui, sukūrėm atskirą keturkalbę svetainę balticdays.eu. Už pagalbą esam be galo dėkingi mūsų savanoriui IT specialistui Nerijui Skruodžiui. Renalda Šimkutė mums sukūrė puikų renginio logotipą. Šį logotipą panaudojom užsakydami renginio daugkartinius puodelius, jis puikuojasi ir ant lininių mūsų savanorių liemenių, kurias patys pasiuvom.
Ar ši Baltų dienų koncepcija yra vienkartinis projektas, o gal tai gali tapti tradicija?
Aptarimo metu su organizacine komanda daug apie tai diskutavome. Vieni linkę išlaikyti siauresnį bendruomenės ratą, nori švęsti tradiciškai, su įprastomis apeigomis, be atlikėjų, kiti nori daugiau šeimos šventės pobūdžio renginio, į kurį visi įsilietų kaip į šeimos ratą, būtų daugiau dėmesio savanoriams, dar kiti priešingai – linkę atsiverti pasauliui ir dalintis savo kultūra su visais… Tad kilo diskusija. Visgi dauguma visgi pasisakė už mišrų variantą – reikia išlikti šeima, išlaikyti tą rėminę konstrukciją, tuo pačiu būnant atviriems ir dalintis. Tai svarbu todėl, kad turime išnaudoti čia esančią dėkingą terpę, nes čia gyvena žmonės iš viso pasaulio, mums belieka tik atsiverti. Pavyzdžiui, vietos prancūzai buvo taip sužavėti, kad siūlė visokeriopą pagalbą, ir patys beje prisidėjo kuo galėjo, grėbė šieną, tiekė vandenį, savivaldybės darbuotojai atvėrė visas įmanomas duris dalyvių nakvynei ir pažadėjo sudaryti dar geresnes sąlygas ateity, o šį renginį plačiau reklamuoti savo kanalais. Visgi kasmet tokio didelio renginio organizuoti neplanuoju. Kalba ne vien apie finansus, reikia ir žmogiškųjų išteklių. Noras yra toks – kad visi sukurtų tą šventę. Mes juk ne parodą rodom. Kiekvienas pagal išgales ir talentus, kiekvienas po šakelę nešame į tą skruzdėlyną. Pagal tradicijas taip ir būdavo, suvažiuodavo sueidavo iš kaimų ir kurdavo kartu šventę. Norisi, kad žmonės, suvažiuojantys į šventę, mąstytų kitaip, keistųsi svečio, susimokėjusio už šventę, mentalitetas. Tai yra iššūkis.
Ko norėtumei palinkėti mūsų bendruomenei?
Palinkėsiu aktyvumo, būti šeimos dalimi. Rasti savo funkciją, savo vietą. Suprantama, kad pradžioje atvažiavusiems reikia apsiprasti, bet linkiu nebūti pasyviems, išlįsti iš savo kokono. Noriu, kad žmonės prisidėtų prie įvairiausių veiklų ir renginių. Pilna galimybių, nearti dirvonai! Nes kurdami bendruomenę, kuriame ir palaikome lietuvybę. Toks ir yra mūsų tikslas.
Labai Tau ačiū, Rasa!
Nuorodos į 2023 metų Baltų dienų SOLSTITIUM BALTICUM Facebook fotogalerijas
Gretos Pikutienės foto
Rūtos Jakubauskienės foto
