by Jei pabandytume išrinkti tris žodžius, geriausiai apibūdinančius Briuselio tautinių bei folklorinių šokių kolektyvo „Lietuvonis“ vadoves Augustę Turčinavičiūtę ir jos mamą Nijolę Turčinavičienę, turbūt labiausiai tiktų „tikrumas“, „nuoširdumas“ ir „šiluma“. Susitikus su šiomis nuostabiomis moterimis ar užsukus pas jas į svečius, kiekvieną apgaubia prigimtinis judviejų svetingumas. Tad susipažinkime su jomis – Auguste ir ponia Nijole.
Būnant šalia, bendraujant su jumis, dvelkia nuostabia žmogiška šiluma, judvi spinduliuojate begalinį nuoširdumą, ramybę, ryšį su gamta… Pamenu, kaip kartą per Jonines anksti ryte ėjote rinkti žolynų arbatoms, pievoje kalbėjomės apie jų gydomąsias galias. Ką jums reiškia ryšys su gamta, jos ciklais, ar visada gamta ir gamtiškumas buvo arti širdies, ar tas ryšys užaugo palengva?
Nijolė: Aš užaugau kaime, tad gamta visada buvo šalia ir ryšys su ja kūrėsi natūraliai. Gamta buvo gyvenimo dalis. Dažnai eidavome uogauti, grybauti, riešutauti. Be to, ir užsiėmimai visi būdavo lauke – žaisdavome, vandeniu laistydavomės. Pamenu, žiemą mums, vaikams, ant užšalusios balos sumeistraudavo tokią karuselę – į ledą įkaldavo kuolą, prie jo pritvirtindavo kartį, o šios gale – roges. Ir sukdavomės tomis rogėmis ratu, kartais išvirsdavome, bet būdavo labai smagu, laukdavome visi savo eilės. Arba ant ledo parkritę pravalydavome sniegą ir stebėdavome, kas po ledu – įvairiausios žolės, augalai atrodydavo tarsi paveikslas…
Gamta mums duodavo visko, ko reikėdavo. Ir gamtos cikliškumas jausdavosi natūraliai. Po žiemos visada laukdavome pavasario, ypač Velykų. Mano mama labai gražiai margino margučius, kuriuos marginti išmoko iš savo mamos. O juk tais laikais juos marginti buvo daug sudėtingiau. Ant karšto anglinio lygintuvo padėdavo šaukštą su vašku, ištirpdydavo ir margindavo juo. Nebuvo lengva, bet žmonėms to reikėjo. Gal ir lietuvių grožio, harmonijos pajautimas iš viso to atėjęs. Džiaugiuosi, kad šitą tradiciją pratęsėme. Dabar vašku marginu ir aš su savo dukromis.
Augustė: O mano ryšys su gamta turbūt bus persidavęs iš tėvelių, ji man visada buvo artima. Mano tėvelis taip pat yra labai jautrus gamtai, poetiškas, filosofiškas, puoselėja labai gražų ryšį su paukščiais, kurie yra mums abiem artima tema. Aš nuo dvyliktos klasės paslapčia turėjau svajonę išvažiuoti iš miesto ir įsikurti kaime. Norėjau sutikti ūkininką – turiu minty tokį ūkininką platesne prasme, tikrai ne tokį, kokie dabar protestuoja Europoje. Tačiau sutikau bankininką ir išvažiavau į Angliją (juokiasi).
Ar galima ir mieste gyvenant jausti gamtą ir išlaikyti ryšį su ja? Ar būtina vykti prie tikros jūros, į tikrą mišką?
A.: Man atrodo, kad nebūtina. Jeigu žmogus jaučia gamtą, jis ją jaučia ir mieste, kad ir nedideliame jos lopinėlyje. Svarbu tik, kad tai būtų tikra gamta. Nes, man rodos, kas nori, gali ir mieste pastebėti ir girdėti paukščius, užmesti akį į žvaigždes, medžius, žoles… Vilnius man ta prasme labai artimas, aš jį vadinu miestu-džiunglėmis, nors dabar, deja, ir neigiamų aspektų daug ten vyksta gamtos tema…
Auguste, kažkada esi užsiminusi, kad norėtum gyventi taip, kad paliktum kuo mažesnį neigiamą pėdsaką mūsų planetai. Iš tiesų spinduliuoji „žemiškumą“, tikrumą. Gal galėtumei plačiau pasidalinti savo gyvenimo filosofija? Kaip „įsižeminti“, išlaikyti ramybę skubančiame pasaulyje?
A.: Tikrai norėčiau, kad būtų taip, kaip sakai, ir stengiuosi, bet esu tik žmogus. Gamta man labai svarbi, tad tiesiog savo kasdienybėje kiek galiu, bandau sąmoningai rinktis tai, kas geriau jai. O dėl gyvenimo filosofijos, skambės nuvalkiotai, bet stengiuosi girdėti savo kūną, širdies balsą, intuiciją. Mėgstu pafilosofuoti, pareflektuoti, kur einame mes, kaip visuomenė, ir stengiuosi elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi.
Prieš maždaug dešimt metų, kai susirgau cukralige, išgyvenau labai sunkų etapą, anuomet labai norėjosi (ir dabar norisi) tikrumo, nuoširdumo ir paprastumo. Didžiulius sunkumus gyvenime ištvėrę žmonės, bet vis tiek sugebėję išlikti šviesiais, mane įkvepia.
Su judviem kalbėtis sunku, nepaminint „Lietuvonio“ – Briuselio lietuvių tautinių šokių kolektyvo. Ponia Nijole, jūs ir Lietuvoje vadovavote ir vadovaujate liaudies šokių kolektyvui. Jūsų nuomone, kam šiuolaikiniam žmogui tie liaudies šokiai? 😊 Išsidūkti liaudies vakaronėse jie – puikūs, bet norintiems mokytis šokti, gal verčiau šiuolaikiniai ar sportiniai šokiai?
N.: Aš daug metų vadovauju vyresnių žmonių liaudies šokių kolektyvui „Ainiai“, kuris įsikūrė dar buvusiuose Profsąjungų rūmuose Vilniuje. Galiu drąsiai pasakyti, tie žmonės, kurie ateina šokti, yra pasišventę lankyti repeticijas, nežiūrint lyja, sninga ar saulė kepina. Ir kai matai po repeticijos jų pasikeitusius, džiugius veidus, norą toliau bendrauti, pilnus teigiamų emocijų, supranti liaudies šokio esmę: toks liaudies tradicijų puoselėjimo būdas suburia į gražią bendruomenę, gerina fizinę ir emocinę sveikatą. O dar pasirodymai, išvykos, bendravimas su kitais kolektyvais. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, dalyvavome visose Dainų šventėse. Tas pats ir su „Lietuvonio“ šokėjais. Čia žmonės ateina po įtemptos dienos darbų, bet po repeticijos, išeinam atsipalaidavę, pamiršę visus dienos sunkumus. Dar liaudies šokis ypatingas tuo, kad jis – ir mūsų tapatybės dalis. Juk išeivijoje lietuviai savo tautinę tapatybę išlaikė per tautinį šokį – ir patys į šokių būrelius burdavosi, ir savo vaikus veždavosi.
A.: Manau, kad šiuolaikiniam, sėdintį darbą dirbančiam, žmogui šokiai yra ypač naudingi. Nors į šokius ateinančių vien dėl fizinio judesio yra, manau, mažai. Nes šokis ne tik teigiamai veikia fiziškai, bet ir dvasiškai, jis lengvai suartina žmones, sukuria bendrystės ir vienybės jausmą, įsilieti į šokių kolektyvą, net ir būnant nedrąsiam, nėra sudėtinga.
Bet gal verčiau mokytis sportinių šokių ar baleto?
A.: Čia skonio reikalas, kokio stiliaus šokius rinktis. Man rodos, bet koks šokis savaime yra gerai, jis lavina tiek fiziškai, tiek dvasiškai, bet kadangi man labai artima etnokultūra, aš esu „pametusi galvą“ dėl folklorinių šokių. Labai smagu, kad Lietuvoje jau kokį 20 metų vyksta lietuviško folklorinio šokio gaivinimas. Turbūt nedaug kas žino, bet senovinė lietuviška polka (kurios yra net 50 variantų) 2018 m. buvo įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Visi alpsta dėl, tarkim, airiškų šokių, bet kai pasižiūri kokie ištrepsėjimai, kojų paraitymai vyksta lietuviškos polkos metu – man aiktelti iš pasigerėjimo norisi ne ką mažiau. Mano supratimu, folkloriniuose šokiuose skatinamas žmogaus kūrybiškumas, šmaikštumas, linksmumas, ko galbūt nėra tiek daug balete ar sportiniuose šokiuose. Man lietuvių liaudies šokiai – tai ir tautiškumas, ir bendruomeniškumas, ir juoko terapija, ir puikiausia kardio-treniruotė, per juos galima išsidūkti, „išvėdinti galvą“. „Lietuvonio“ šokėjai mums dažnai, kaip susitarę, sako: „Po šokių jaučiuosi kaip po geriausios meditacijos“.
N.: Liaudies šokyje susijungia kartos, visi gali šokti kartu. Seneliai su anūkais, vyresni su jaunesniais, ypač šokant folklorinius šokius.
A.: Folkloriniai šokiai, lyginant su sceniniais liaudies, yra laisvesni, nereikalaujantys tiek sinchroniškumo. Aš Į lietuviškus šokius atėjau ieškodama tyro džiaugsmo, tokio, kaip vaikystėj. Ir jį tikrai ten randu…
Auguste, tu, be šokių, skambini kanklėmis, groji šamanišku būgneliu. Tai – muzikos instrumentai, atėję iš tolimos praeities, saugantys mūsų protėvių atmintį, išmintį. Ar sutiktum su teiginiu, kad ieškant vidinio aiškumo ir ramybės šiuolaikiniame pasaulyje, turėtume remtis į savo protėvių patirtį, į tai, iš kur esame atėję?
A.: Sutikčiau. Man atrodo, įsiklausymas į protėvių išmintį gali žmogui padėti susikurti tvirtą pamatą po kojom, dvasinę atramą, o kur jau tu toliau išaugsi ir ką ant to pamato pastatysi – parodo laikas. Mano kelionė prasidėjo nuo tibetietiško dubens, kurį Briuselyje užrodė masažistė tibetietė, pas kurią anuomet lankiausi. Tai buvo mano cukraligės pradžia, verkiant reikėjo ramybės… Taip pamažu atėjo ir su manim pasiliko kanklės…
N.: Kai buvau jauna, mano svajonė buvo išmokti groti kanklėmis. Turėjau ir aš nusipirkusi kankles, bet kol kas svajonė liko neįgyvendinta, nors noras išmokti dar nedingo.
A.: Kanklės man – dieviškas instrumentas, jos tokios ir paprastos, bet tuo pačiu ir galingos, paveikios.
Ponia Nijole, abi Jūsų dukros dabar gyvena Briuselyje, čia dažnai lankotės ir Jūs. Kaip manote, ar namai yra ten, kur širdžiai brangūs žmonės, ar svarbi ir geografinė vieta, šalis? Kas jums yra „namai“?..
N.: Namai man vis tiek yra Lietuva, ten esu gimus, ten augus, ten – didžioji gyvenimo dalis prabėgus, vis tiek ten daug saviau. Ir koks džiaugsmas būna grįžus, kai vėl išgirsti lietuvišką kalbą, viską supranti ir esi tos ypatingos tautos dalelė. Bet Briuselis man taip pat patinka. Esu čia buvusi dar prieš atsikraustant dukroms, ir jau tada pagavau jo žavesį, kitoniškumą, nepaliestą sovietinės okupacijos… Patinka išpuoselėti ir natūralūs parkai, daug įdomios architektūros statinių ir, žinoma, senamiestis su gražiąja miesto aikšte. Dabar abidvi mano dukros gyvena Briuselyje. Čia – labai stipri lietuvių bendruomenė, čia – mano su dukra įkurtas „Lietuvonis“ su nuostabiais šokėjais, daug gražių koncertų ir veiklos, todėl būdama Briuselyje, neturiu kada liūdėti. Be to, jau gerai pažįstu ir patį miestą, pirmąkart atvykusiam galiu ir gide pabūti (šypsosi)…
A.: Aš svetur gyvenu jau pusę savo gyvenimo, tad visada sakau, kad turiu dvejus namus. Mano gimtieji namai yra Vilnius. Jis mano širdyje visada užims ypatingą vietą. O Briuselis – antrieji namai, čia man taip pat labai gera, šį miestą įsimylėjau nuo pat pirmos akimirkos. Tad namai turbūt, sakyčiau, yra ten, kur laiminga tavo širdis, ir jie tikrai gali būti dveji. Ar žmogus pajėgus turėti daugiau nei dvejus namus? Dar nežinau… (šypsosi)
Ačiū judviem už pokalbį, mintis ir prisiminimus. Tegu bundanti žemė ir įsibėgėjantis pavasaris pripildo širdį džiaugsmo, šilumos, gaivos ir gyvybės, tiek Briuselyje, tiek Lietuvoje!
Nuotraukos Gretos Pikutienės ir iš asmeninio pašnekovių archyvo.
Nuostabios moterys ♥ Ir mielos labai ♥ Ir kantrios! Taip ir toliau! ♥