Tarpukario Belgijos lietuvių draugijos dovana „bronzinis Vytis” ambasadoriui Petrui Klimui

Iš Arnoldo Pranckevičiaus užrašų.

#ParyžiausDienoraštis. Viename iš savo pirmadieninių užrašų pasakojau jums, kaip atrodė tarpukario ambasada Paryžiuje. Vienas iš nedaugelio iš jos išlikusių objektų yra šis nuostabus bronzinis Vytis, pagamintas belgo meistro ir padovanotas ambasadoriui Petrui Klimui Briuselio lietuvių draugijos. Mat Klimas tarpukaryje iš Paryžiaus dengė ir Belgiją, Liuksemburgą, Ispaniją ir Portugaliją.

Tiesą pasakius, nustebau, kad jau tarpukariu Briuselio lietuviai buvo subūrę draugiją – aštuonerius metus buvau Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininku (2009-2017) ir mes bendruomenės pradžią skaičiavome nuo 1947 metų, kaip beje ir Prancūzijoje. Jos abi kitąmet švęs aštuoniasdešimtmetį nuo įkūrimo. Paryžiuje ji buvo įkurta Bačkių bute šalia Monceau parko ir netoli istorinės bei dabartinės ambasados. Pirmoji bendruomenės pirmininkė buvo ambasadoriaus Stasio Antano Bačkio žmona Ona Bačkienė. Bet grįžtant prie Vyčio – jis buvo išsaugotas Petro Klimo jaunesniojo namuose ir vėliau rado kelią atgal į ambasadą ir šiuo metu yra vienas įspūdingiausių ir vertingiausių mūsų ambasados eksponatų.

O apie savo tarnystę Belgijoje Petras Klimas savo atsiminimuose rašė:

“Belgijoje man teko akredituotis 1928 m. Savo kredencialus įteikiau dar senajam Didžiojo karo „herojui” Albertui I. Tai buvo be galo kuklus, net drovus monarchas, kuris savo lėtumu, išmintim ir taktu pelnė visuotinę simpatiją. Man teko vėliau jam iteikti aukščiausią mūsų dekoraciją – Vyčio kryžiaus auksinę grandinę. Jaukioj intymioj atmosferoj jis ilgai vartaliojo tą puošną ordiną, vis lyg atsiprašydamas, kad jis jo nesąs nusipelnęs. Jokios didžios pompos tas suverenas nemėgo ir atrodė kiekvienoj ceremonijoj suvaržytas. Mano pasikalbėjimai su juo buvo tokie paprasti apie mūsų arklius ir kiaules ar sviestą, kaip jie gali būti su kiekvienu svetimšaliu, kuris pasiteirauja apie Lietuvos gyvenimą.

<…>

Šiaip jau Briuselio gyvenimas turi panašumų į Paryžiaus. Patys belgai mėgsta savo sostinę vadinti petit Paris. Bodleras tuo buvo pasipiktinęs. Jam pasirodė, kad čia per daug visur muilu kvepia. Belgai čia stovi ant sienos tarp prancūzų ir germanų. Pats Briuselis yra pakraščiuose flamandiškas ir prancūziškas vidury. Flamandai su valonais čia mylisi maždaug kaip lietuviai su lenkais. Meilė ir neapykanta čia žaidžia kaip ugnis su dūmais. Bet viens be kito negali apsieiti. Šiaip ar taip, jie gyvena krūvoj ir didžiuojasi savo laisve ir nepriklausomybe pagarbos maksimumo nuotaikoje.

<…>

Į Briuseli man tekdavo važinėti gana dažnai. Pastaraisiais metais Belgija buvo nuolatos auganti rinka mūsų produktams. Kontingentų sistema ir čia varžė prekybą. Dėl to reikėdavo atkakliai derėtis ir kovoti. Garbės konsulatą teko pakeisti nuolatine atstovybe su mūsų chargé d’affaires mano žinioje. Su Paryžiaus patyrimu Briuselyje buvo lengva įeiti i kursą. Reikėjo tik pritaikyti savo kostiumą drėgnam ir sunkesniam klimatui. Taip pat neužmiršti dekoracijų ir chapeau haut de forme, mažiausiai. Belgijoje mes turėjome būrelį savo studentų. Karininkai mokėsi akademijoj, kunigai — Liuveno universitete, mergaitės — namų ruošos mokyklose. Tame mažame krašte jie jautėsi kaip namie. Jie net nenutrindavo savo lietuviško provincializmo. Jų studijoms gal tai nebuvo bloga.”